Kur meilė, ten yra Dievas
To­mis die­no­mis, po ano su­spau­di­mo, sau­lė už­tems, mė­nu­lis ne­be­duos švie­sos, žvaigž­dės kris nuo dan­gaus, ir dan­gaus ga­ly­bės bus su­krės­tos. 26 Ta­da žmo­nės pa­ma­tys Žmo­gaus Sū­nų, at­ei­nan­tį de­be­sy­se su di­džia ga­lia ir šlo­ve. Jis pa­siųs an­ge­lus, ir tie su­rinks jo iš­rink­tuo­sius iš vi­sų ke­tu­rių ša­lių, nuo že­mės pa­kraš­čių iki dan­gaus to­ly­bių.

Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas.

Iš Evangelijos pagal Morkų

Baigiantis liturginiams metams šv. Rašto tekstai mūsų mintis kreipia į laikų pabaigą. Evangelistas Morkus kalba ne apie blogio ir gėrio galutinę kovą, ne apie pasaulio ir žmonių teismą, bet apie Žmogaus Sūnaus atėjimą laikų pabaigoje. Šis atėjimas ir bus ženklas, žymintis senojo pasaulio pabaigą ir naujojo pasaulio bendrystėje su Viešpačiu pradžią. Pirmaisiais krikščionybės amžiais tikintieji laukė šio galutinio susitikimo su Ateisiančiuoju kupini ne baimės ir nerimo, o vilties ir džiaugsmo. Taigi, tiek pranašas Danielius, tiek ir šv. Morkus mūsų žvilgsnį kreipia į ateitį, galutinius laikus, kurie glaudžiai susiję su dabartimi ir praeitimi.

Žmonijos ir kiekvieno žmogaus paskirai praeitis, dabartis ir ateitis yra paženklintos Dievo veikimo: Šventosios Dvasios, padedančios peržengti silpnumus, neištikimybę ir klaidas, švelnaus palydėjimo, Dievo Tėvo gailestingosios Meilės pasiruošusios visa atleisti ir Jėzaus Kristaus, paaukojusio už mus savo gyvybę ir rodančio kelią į Dievo namus, artumo. Jei žvelgsime į Dievo malonės paženklintą praeitį su dėkinga širdimi, tai į ateitį, kokia ji bebūtų grėsminga, kelianti nerimą, galėsime žvelgti su viltimi ir džiaugsmu. Kitaip tariant, dėkodami už praeitį ir viltingai žvelgdami į ateitį, kuri priklauso Dievui, galime su „aistra“ t. y. su vidiniu veržlumu išgyventi dabartį. Tai ir yra vyrų bei moterų, gyvenančių Kristaus pavyzdžiu, gyvenimo grožis. Bet grįžkime prie Evangelijos teksto.

Šiandienos Evangelija pateikia tik dalį Jėzaus pokalbio su jo mokiniais. Tas pokalbis buvo prieš pat Jėzaus kančią. Jėzui su mokiniais išeinant iš Jeruzalės šventyklos, kai kurie ima grožėtis šventyklos architektūra: „Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ Jėzaus atsakymas pribloškia: „Čia neliks akmens ant akmens. Viskas bus išgriauta.“ Jiems nuėjus į Alyvų kalną, kuris stūkso priešais šventyklą, mokiniai ir vėl klausia: „Kada tai atsitiks ir koks bus ženklas, kai visa tai pradės pildytis?“ Tada Jėzus pradėjo jiems plačiau aiškinti apie skausmingas nelaimes, kurios turės įvykti: karai, badas, žemės drebėjimai, persekiojimai. Taip pat, kad atsiras netikrų mesijų ir pranašų, kurie bandys suvedžioti žmones ir kita. Nieko naujo po saule, pasakytų Išminčius. Juk šios nelaimės ar gamtos katastrofos nuolat vyksta.

Tačiau šiandienos Evangelijoje Jėzus kalba ne tiek apie žemės, kiek apie dangaus ir jo galybių sukrėtimą. Įprastiniai atraminiai ir nepajudinami visatos taškai buvo dangus ir žemė, bet laikų pabaigoje ir jie bus išjudinti. Visata tam tikra prasme sugrįš į pradinę chaoso būseną, kurioje buvo prieš Dievui panaudojant savo kūrybinę galią. Tačiau visų šių baisių įvykių pabaigoje žmonės pamatys ne pasaulio griūtį, ką nuolat mums stengiasi įteigti žiniasklaida, bet ateinantį Žmogaus Sūnų. Visi grėsmingi gamtos įvykiai, tarsi paruošė žemę šiam galutiniam atėjimui. Žmogaus Sūnus ateina ne sustabdyti visatos griūties ar nelaimių, o pradėti viską iš naujo. Kitaip tariant, laikų pabaigoje įvyks ne visa ko galas, o prasidės naujas kosmoso sutvarkymas, gims nauja kūrinija. Kaip?

Pirmiausia, jis pasiunčia angelus, kad šie „iš visų keturių vėjų“, tai yra iš žemės ir dangaus pakraščių, surinktų ir atvestų pas jį jo išrinktuosius. Apreiškimo knygoje skaitome: „… aš regėjau keturis angelus, stovinčius keturiuose žemės kampuose, laikančius keturis žemės vėjus, kad vėjas nepūstų nei žemėje, nei jūroje, nei į medžius“. Taigi išrinktieji atvedami iš tolimiausių kraštų į visatos centrą, kuris yra Jėzus. Jėzus yra ne tik visatos, bet ir traukos centras. Jis traukia lyg magnetas į vieną vietą tuos, kurie yra išsibarstę, atsiskyrę vienas nuo kito, bet kurie trokšta ir alksta Dievo. Jie ir yra jo išrinktoji dalis.

Tam, kad jis ateitų pas mus šiandien, dabar, nereikia laukti nei žemės drebėjimų, nei krintančių žvaigždžių. Kiekvieną kartą, kai šalia mūsų išsprogsta gležna gailestingumo, meilės, gerumo šakelė, galime tyliai tarti: „Jis yra čia“.

Taigi Jėzus mums atskleidžia visai kitą žmonijos istorijos reikšmę. Jis kalba ne apie visuotinę katastrofą, bet atskleidžia žmonijos istorijos nukreipimą į galutinį susitikimą su Kristumi. Laikų pabaiga – tai kiekvienos vilties išsipildymas, pilnatvė, kai akis į akį pamatysime tą, kurio troškome visa savo esybe. Viešpats mus kviečia ne bijoti ar nerimauti, bet skaityti laiko ženklus. Kaip figmedžiui skleidžiant lapus visi žinome ateinant vasarą, taip pasaulyje būsią reiškinių, kurie skelbs sugrįžtantį Žmogaus Sūnų. Taigi žiūrėkite ir pamatę suprasite, jog Viešpats yra arti.

Tačiau kalbėdamas, kad jo atėjimą lydės saulės užtemimas bei kitos baisybės, Jėzus pasakė tik dalį tiesos. Kita tiesos dalis, pranašaujant laikų pabaigą, dažniausiai pamirštama. Ji skelbiama atnašų giesmėje: „Ubi caritas et amor, Deus ibi est“ („Kur gailestingumas ir meilė, ten yra ir Dievas“). Tam, kad jis ateitų pas mus šiandien, dabar, nereikia laukti nei žemės drebėjimų, nei krintančių žvaigždžių. Kiekvieną kartą, kai šalia mūsų išsprogsta gležna gailestingumo, meilės, gerumo šakelė, galime tyliai tarti: „Jis yra čia“.

Kazimieras Milaševičius OSB yra kunigas, Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno prioras