Kultūringi lyderiai
Moks­li­nin­kų ty­ri­mų duo­me­ni­mis, kul­tū­ros ir švie­ti­mo po­li­ti­ka tu­ri di­de­lės įta­kos įgū­džių, rei­ka­lin­gų dar­bui šiuo­lai­ki­nė­je dau­gia­kul­tū­rė­je at­vi­ro­je vi­suo­me­nė­je, įgi­ji­mui. Ša­lys, pa­si­žy­min­čios sa­vo pa­sie­ki­mais tech­no­lo­gi­jų sri­ty­je, ski­ria dau­giau ne­gu 15 proc. mo­ky­mo lai­ko mo­kyk­lo­se me­no stu­di­joms. Lie­tu­vo­je šie ro­dik­liai daug kuk­les­ni.

Kultūros ir meno studijos turi būti vertinamos kaip lygiavertės, o ne kaip viena kitą papildančios, ir jos yra sudėtinė išsilavinusios asmenybės ugdymo dalis. Šiuolaikinės visuomenės raida lemia, kad ekonomikos, švietimo ir kultūros tikslai vis labiau sutampa, nes skaitmeninė ekonomika besiremianti inovacijomis reikalauja ir aukšto intelekto. ES šalys narės kuria bendrą skaitmeninę rinką. Todėl nors kultūros ir švietimo politika yra nacionalinės kompetencijos dalis, nacionaliniai ir ES politikos darbai reikalauja didesnės koordinacijos.

Sunku suprasti, kodėl nuolat raginama, kad Lietuva būtų pigi šalis. Neva kitaip bus sunku konkuruoti tarptautinėje rinkoje.

Sunku suprasti, kodėl nuolat raginama, kad Lietuva būtų pigi šalis. Neva kitaip bus sunku konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Bet seniai žinoma, kad konkuruoti pigumu su regionais, kurių šalys turi palankesnes klimatines sąlygas, kaip Azija ar Afrika, sudėtinga. Konkuruoti pasaulio rinkoje Lietuva gali tik savo prekių ir paslaugų kokybe ir savitumu.

Kokybei pasiekti reikia aukšto intelekto ir kultūros, tiek vidinės, tiek žmogų supančios aplinkos prasme. Todėl reikalingos nemažos investicijos į asmenybės ugdymą, siekiant didesnio darbo apmokėjimo ir nustatant valstybės investicijų prioritetus. Kultūringos asmenybės įgūdžiai susiformuoja per tam tikrą laiką šeimoje, mokykloje, darbe, bendraujant su apsišvietusiais, kultūringais žmonėmis.

Deja, socialinių tinklų paplitimas tiesioginio bendravimo galimybes labai sumažina. Tyrimai rodo, kad socialiuose tinkluose daugiausia bendraujama su savo draugų ratu ir net formuojasi savotiška socialinė atskirtis, kai naujos idėjos ar kitoks nei „draugų“ požiūris tampa nepriimtinas, o tai yra būtent neaukšto kultūros lygio rodikliai.

Socialinių tinklų aplinkoje yra daug mokomasi iš pavyzdžių, kas atsispindi tų tinklų naudojamuose nuomonės reiškimo būduose. Todėl labai svarbu, kad būtų kultūringo elgesio pavyzdžių.

Dabar yra visai atvirkščiai. Aukščiausio rango vadovai ramiai keičia savo biografijos faktus, norėdami užimti aukštas pareigas, kas kultūros požiūriu tapatu melui. Jauni valstybinės televizijos žurnalistai kuria už valstybės pinigus laidas, reklamuojančias juos pačius, siekdami laimėti vietinį apdovanojimą. O jų vadovai tai toleruoja, siųsdami signalą, kad taip elgtis dera, nors tai yra nesąžininga konkurencija ir valstybės lėšų švaistymas. Valstybės auditorius delsia vykdyti savo pareigas aiškindamas, kad tam nepalanki politinė aplinka, nors auditas yra nepriklausomas ir jis turi būti atliekamas įstatymų nustatyta tvarka be jokių išimčių ir išlygų. Kyla abejonių, ar auditorius gali atlikti savo pareigas, nes valdininkų bandymas savaip interpretuoti įstatymus yra neaukštos teisinės kultūros pavyzdys.

Aukščiausio rango vadovai ramiai keičia savo biografijos faktus, norėdami užimti aukštas pareigas, kas kultūros požiūriu tapatu melui.

Kultūrai skirtos lėšos, kurios galėtų būti panaudotos modernių interaktyvių muziejų ekspozicijų kūrybai, garsinančias Lietuvos kultūrą, ugdančias modernius visuomenės kultūrinius įgūdžius, eikvojamos nemokšiškai tvarkant Gedimino kalną, kultūros vadovams ramiai važinėjant pasižvalgyti po pasaulį. Ir niekam tai nerūpi.

Dar 2006 metais buvo pasiūlytas rekomenduojamų kompetencijų sąrašas, kurias turi turėti galimybę mokydamiesi visą gyvenimą įgyti ES piliečiai. Kultūros kompetencija jame apibrėžiama kaip gebėjimas išreikšti idėjas kūrybiškai įvairiuose media kanaluose, turėjimas žinių apie kultūrinį paveldą ir populiarų šiuolaikinį meną bei gebėjimas išsiugdyti atitinkamus požiūrius. Viešųjų ryšių bendrovių paplitimas, o iš tiesų viešo kalbėjimo kanalų uzurpavimas, vadovų nenoras kalbėti tiesiogiai su žmonėmis, o ne iš anksto surežisuotuose pasirodymuose, liudija tik tai, kad žmonės, kurie pretenduoja būti šalies lyderiais, vargu ar turi būtiną kultūrinę kompetenciją.

Šiuolaikinio išsilavinimo kokybės kriterijus yra gebėjimas suprasti ir išsiugdyti priklausymo tam tikrai kultūrai jausmą, o taip pat suvokti ir suprasti kultūrinių identitetų įvairovę.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narė