Kremlius ir nuodai – nesibaigianti istorija
Tok­siš­ku­mo ar nuo­din­gu­mo me­ta­fo­ra šiuo at­ve­ju pa­ti pra­šy­tis pra­šo­si. Per­ne­lyg daug įta­ri­mų dėl nuo­dų pa­nau­do­ji­mo kren­ta da­bar­ti­niam Krem­liui ir per­ne­lyg kvai­lai, silp­nai ir ne­įti­ki­na­mai Krem­lius ban­do tų įta­ri­mų kra­ty­tis.

Esminio dėmesio centre vis dar išlieka istorija apie bandymą nedideliame Solsberio miestelyje, esančiame Jungtinėje Karalystėje, nunuodyti buvusį Rusijos specialiųjų tarnybų agentą Sergejų Skripalį ir jo dukrą Juliją. Pasikėsinimas buvo įvykdytas šių metų kovo pradžioje. Šiandien mes jau žinome nemažai minėto nusikaltimo detalių. Nors Skripaliams ir pavyko išgyventi, tačiau vėliau ta pačia chemine medžiaga, žinoma „Novičiok“ pavadinimu, apsinuodijo atsitiktinė pora, radusi nuodus, supiltus į kvepalų buteliuką. Gydytojams taip ir nepavyko išgelbėti šia medžiaga „pasikvėpinusios“ moters gyvybės.

Rusijos specialiųjų tarnybų neprofesionalumas, kuris jau gana stipriai rėžia akis, ir propagandos primityvumas yra kompensuojami Maskvos įžūlumu.

Londonas atliko itin kruopštų ir detalų tyrimą. Buvo bandoma atsakyti į visus galimus klausimus bei iškylančias abejones. Reikia suprasti, kad atskleisti šį nusikaltimą Londonui buvo garbės reikalas, nes tai jau ne pirmas tokio pobūdžio (ir tokio įžūlumo) nusikaltimas Jungtinės Karalystės teritorijoje, įgyvendintas, kaip įtariama, Rusijos specialiųjų tarnybų. Dar 2006 metais Londone radioaktyviuoju polonio izotopu buvo nunuodytas buvęs Rusijos Federalinės saugumo tarnybos agentas, tam momentui jau gavęs JK pilietybę, – Aleksandras Litvinenko. Numanoma, kad jis galėjo būti nužudytas aukštų Rusijos pareigūnų įsakymu (gal net paliepus pačiam Vladimirui Putinui). Jo apnuodijimu įtariamas Andrejus Lugavojus buvo itin aršiai ginamas Maskvos ir net tapo Rusijos Dūmos deputatu.

Antras svarbus aspektas – tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos ne tik labai įžūliai veikia svetimoje teritorijoje, bet ir naudoja pasikėsinimams rengti itin pavojingas medžiagas. Skripalių apnuodijimo atveju Maskva iš esmės kaltinama cheminio ginklo panaudojimu Jungtinės Karalystės teritorijoje.

Jungtinės Karalystės tyrėjams pavyko nustatyti Sergejaus ir Julijos Skripalių apnuodijimu įtariamų asmenų tapatybes. Buvo atskleista, kad tai Rusijos piliečiai Aleksandras Petrovas ir Ruslanas Boširovas (numanoma, kad vardai gali būti netikri). Buvo nustatytas ir detalus įtariamųjų maršrutas Jungtinės Karalystės teritorijoje.

Maskva tradiciškai neigia savo kaltę ir pati kaltina Londoną provokacija. Atskirai vertėtų pasakyti kelis žodžius apie tai, kaip Kremlius kratosi įtarimų. Tam pajungti visi esminiai propagandos kanalai. Pavyzdžiui, jau minėti A. Petrovas ir R. Boširovas išėjo į viešumą, duodami interviu užsienio auditorijai skirtam rusų propagandos kanalui RT. Jie gynėsi, kad yra paprasti turistai, o Solsberio miestelyje juos neva domino tik katedra ir jos „garsusis 123 metrų špilis“. Interviu galima buvo aptikti ir tam tikrų užuominų į netradicinę A. Petrovo ir R. Boširovo orientaciją, kas turėjo paaiškinti, kodėl jie nemažai keliauja kartu.

Tiesa, minėtame interviu, kurį įtariamieji davė RT, yra labai daug abejotinų momentų, dėl ko A. Petrovas ir R. Bošinovas pavirto pašaipų objektu. Yra aspektų, kurie iš esmės paneigia Maskvos kuriamą versiją apie „paprastuosius turistus“, tapusius Jungtinės Karalystės provokacijos aukomis. Pavyzdžiui, atsirado liudijimų, kad Londone A. Petrovas ir R. Bošinovas naudojosi prostitutės paslaugomis, kas niveliuoja užuominas, jog jie yra gėjų pora.

Kitas labai svarbus aspektas – žurnalistinis tyrimas, kurį atliko žinoma tyrėjų grupė Bellingcat kartu su nepriklausomu rusų leidinių „The Insider“ iš esmės įrodė, kad duomenys apie A. Petrovo ir R. Bošinovo pasus (konkrečiai – pasų numeriai, kurie skiriasi tik vienu skaičiumi ir priklauso ypatingai serijai), naudotus kelionei į Jungtinę Karalystę, leidžia kalbėti apie šių asmenų sąsają su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Interviu galima buvo aptikti ir tam tikrų užuominų į netradicinę A. Petrovo ir R. Boširovo orientaciją, kas turėjo paaiškinti, kodėl jie nemažai keliauja kartu.

Informaciniame triukšme dėl Skripalių bylos liko kiek nepastebėta kita istorija. Neseniai Maskvoje buvo, kaip įtariama, apnuodytas vienas iš savo provokacijomis pagarsėjusios meno grupės „Vojna“ narių, nepriklausomos žiniasklaidos priemonės „Mediazona“ leidėjas Petras Verzilovas. Jo gyvybei iškilo rimtas pavojus. Draugų ir artimųjų pastangomis jis buvo išvežtas gydymui į Vokietiją, kur jo būklė pamažu pradėjo gerėti. Pasirodė informacija, kad P. Verzilovas turėjo gauti (ar gavo) svarbią informaciją apie rusų žurnalistų nužudymą Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) šių metų vasarą. Čia būtina priminti, jog trys žurnalistai iš Rusijos nuvyko į CAR liepos pabaigoje, norėdami sukurti filmą-tyrimą apie „Vagnerio“ privačios karo kompanijos veiklą šiame regione. Verta priminti, kad vadinamoji „Vagnerio“ grupė tapo žinoma dėl dalyvavimo Donbaso konflikte Maskvos remiamų separatistų pusėje, o taip pat ir dėl komandiruočių į Sirijos konflikto zoną. Pažymima, kad vienas iš nužudytų žurnalistų buvo P. Verzilovo draugas, o ir pats „Mediazona“ leidėjas planavo vykti į tą kelionę, tačiau jam sutrukdė aplinkybės. P. Verzilovo draugai yra įsitikinę, kad į jį buvo pasikėsinta būtent dėl bandymo išsiaiškinti tiesą apie žurnalistų žūties CAR aplinkybes.

Galima aptikti ir daugiau nuodingų pėdsakų, vedančių jei ne tiesiogiai į Kremlių, tai į įvairius Rusijos specialiųjų tarnybų padalinius. Pavyzdžiui, du kartus bandyta apnuodyti ir žinomą Rusijos nesisteminės opozicijos atstovą Vladimirą Kara-Murzą. Laimei, abu kartus jo gyvybę pavyko išgelbėti. Tad šioje vietoje belieka padaryti išvadą:

Rusijos specialiųjų tarnybų neprofesionalumas, kuris jau gana stipriai rėžia akis, ir propagandos primityvumas yra kompensuojami Maskvos įžūlumu. Kremlius nėra linkęs jaudintis net, faktiškai, pagautas už rankos, nes jis yra pasirinkęs konfrontacijos su Vakarais kelią bei nesiruošia iš jo trauktis (o gal ir neturi galimybės, nes tokiu atveju reikėtų pradėti nuo Krymo grąžinimo Ukrainai). Ši konfrontacija maitina vidinį Rusijos valdžios „autoritetą“, tačiau, sakyčiau, galutinai žlugdo Rusijos įvaizdį Vakarų pasaulio akyse. „Toksiškumo“ terminas geriausiai apibūdina tai, kaip į Kremlių žiūrima šiandien. Sakyčiau, kad dabartinei Rusijos valdžiai šios didelės radioaktyvios dėmės nuo savęs jau vargu ar pavyktų nuplauti.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius