Kokie pasitinkame popiežių?

JAV prezidentas Ronaldas Reaganas savo prisiminimuose rašo apie tai, kaip pravirko, kai pamatė popiežių Joną Paulių II Lenkijoje ir pajuto jo ryšį su tikinčiaisiais. Tuomet jis suprato, kad raktas į laisvę šiame sovietų priespaudoje gyvenančiame regione yra žmogaus siela. Kol žmogus tvirtas viduje, kol jame gyvas tikėjimas, jokie tankai tokio žmogaus nenugalės. Istorija liudija, kad prezidentas R. Reaganas buvo teisus: tankai Lietuvoje ir kitose okupuotose valstybėse sustojo prieš stipresnę jėgą – tikėjimu degančias tautas, žmones nepalaužtomis sielomis ir laisvomis širdimis.

Paradoksalu, kai tikintieji gali nevaržomai lankytis bažnyčiose, švęsti krikščioniškas šventes, o visuomenė nuo bažnyčios yra nutolusi.

Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje 1993-iaisiais po 50 metų trukusio katalikų persekiojimo buvo tarsi svajonės išsipildymas. Tai buvo įkvėpimas tautai eiti tiesos keliu, gydyti sovietų paliktas žaizdas visuomenėje ir kurti orių žmonių bendruomenę, o valstybę, tariant paties Šventojo Tėvo žodžiais, statyti ne nuo langų, o nuo pamatų.

Praėjo 25 metai, ir šimtmetį švenčianti Lietuva palaiminama popiežiaus Pranciškaus vizitu. Kokia Lietuva pasitinka Šventąjį Tėvą? Sovietų Sąjungos priespaudoje išsaugoti tikėjimo kelią kainavo daug aukų, tačiau ar sumokėję šią kainą ir jau būdami laisvi nenuklydome nuo to kelio ir pastatėme tvirtus tikėjimo pamatus? Ar esame pasirengę išgirsti charizmatišką „lūšnynų vyskupą“, „gatvių kunigą“, kuriam kuklumas, žmogiškumas, paprastumas ir tarnystė yra įkvėpimo šaltinis ir duona kasdienė?

Tyrimų bendrovės „Spinter“ apklausos duomenimis, beveik 80 proc. lietuvių yra katalikai, tačiau 60 proc. jų yra „proginiai“, nepraktikuojantys katalikai, kurie išpažinti tikėjimo į bažnyčią nueina vos porą kartų per metus, per didžiąsias šventes. Galbūt tai ir yra viena neišgydytų sovietų padarytų žaizdų? O gal nepakankamai rūpinomės žmonių dvasine būsena, nepakankamai investavome į žmogaus orumą? Bet kuriuo atveju paradoksalu, kai tikintieji gali nevaržomai lankytis bažnyčiose, švęsti krikščioniškas šventes, o visuomenė nuo bažnyčios yra nutolusi. Rašytojas Tomas Viluckas, neseniai išleidęs knygą apie popiežių Pranciškų, ją pavadino „Popiežiaus Pranciškaus tiltai“, taip pabrėždamas išskirtinį jo sugebėjimą nutiesti tiltus tarp religijos ir tikėjimo, įstatymo ir Dievo žodžio.

Deja, politikoje vertybių, moralės, tiesos kategorijos tapo svetimkūniais. Šiandien čia dominuoja jėga, interesai, beje, daugiausia asmeniniai, kartais virstantys grupiniais, bet labai retai valstybiniais. Antai nusivylimą ir tam tikrą žinutę popiežiui pasiuntė ir mūsų valdantieji, praėjusios pavasario sesijos metu užsimoję kaip religinę bendruomenę įregistruoti organizaciją, kuri prisistato kaip pagoniška. Žinoma, kiekvienas žmogus yra laisvas išpažinti savo tikėjimą, tačiau minėtos organizacijos, kaip atstovaujančios Lietuvos pagonims, net nepripažįsta dalis pačių pagonių. Galime tik pasidžiaugti, kad užteko sveiko proto balsų ir Seime užkirtome kelią valdantiesiems tokiu būdu pasitikti popiežių Lietuvoje.

Popiežius atvyksta pačiu laiku – kai atsiduriame vertybinėje aklavietėje. Tikiuosi, kad popiežiaus vizitas ne tik paskatins politikus Lietuvos žmones laikyti politikos tikslu, o ne įrankiu, bet ir Lietuvos visuomenėje sutvirtins aptrupėjusius tiltus tarp tikėjimo ir bažnyčios bei grąžins tikinčiuosius į krauju pasiektą tikėjimo kelią. Linkiu nepamirštamo susitikimo su popiežiumi šį savaitgalį. Tepadeda mums Dievas.

Žygimantas Pavilionis yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys