Ko tikėtis iš Kremliaus
Pra­de­dant bet ko­kią kal­bą apie šiuo­lai­ki­nę Ru­si­ją, bū­ti­na pri­si­min­ti vie­ną tai­syk­lę, ji ga­lė­tų bū­ti ir sa­vo­tiš­ka mal­de­le, be ku­rios ne­bū­tų ga­li­ma ap­siei­ti. To­ji tai­syk­lė skam­ba taip: Ru­si­ją val­do re­ži­mas, ku­rio vie­nin­te­lis tiks­las yra kuo il­giau pra­tęs­ti sa­vo gy­va­vi­mą. 

Būtent todėl toje šalyje taip daug kalbama apie stabilumą – valdžiai nereikia jokių reformų, jokių pokyčių. Sustingimas dabartyje yra didžiausia siekiamybė, nes dabartis yra saugi, o ateitis yra bauginanti nežinomybė. Tuo metu praeitį galima vis rekonstruoti ir rekonstruoti pagal einamuosius poreikius.

Tačiau 2018 metų rudenį prasidėjo tam tikri nedideli pokyčiai, kuriuose net Kremliui lojalūs analitikai įžvelgia režimo transformacijos pradžią. Pradėti reikia nuo paprastų rusų reakcijos į pensinio amžiaus ilginimą. Neradau doro paaiškinimo, kodėl valdžia šovė sau į koją ir taip suerzino savo valdinius, nes ne vienas rusų ekonomistas skaičiais pagrindė, jog nebuvo finansinio spaudimo didinti pensinį amžių, kad valdžios turimi pinigai leido tai atidėti vėlesniems laikams.

Tada įvyko tai, ko valdžia greičiausiai nesitikėjo – ėmė kristi Vladimiro Putino reitingai. Po Krymo užgrobimo jo populiarumas siekė garsiuosius 86 proc., o šį rudenį Levados centro sociologai užfiksavo 39 procentus. Priminsiu, kad 2013 metų vasarą V. Putino populiarumas siekė 30 proc., tad padėtis tampa grėsminga.

Pavojaus gal dar ir nėra, tačiau tendencijos keičiasi. Sociologai fiksuoja žmonių nuovargį nuo užsienio politikos laimėjimų. Rusai tiki tuo, ką skelbia propaganda – kad Rusija vėl atgavo didybę, tapo pasauline valstybe, ir džiaugiasi tuo. Tačiau tuo pat metu jie reiškia aiškų norą, kad valdžia daugiau dėmesio skirtų vidaus problemoms. Naujų „laimėjimų“ užsienio politikoje liaudis jau nenori, jai reikia kasdienio gyvenimo pagerėjimo.

Tokios nuotaikos atsispindėjo ir rugsėjo mėnesį vykusiuose vietos valdžios rinkimuose. Net keturiuose federacijos subjektuose gubernatoriaus rinkimų nelaimėjo Kremliaus remiami kandidatai, nors jų konkurentai buvo valdžios kišeninių partijų – komunistų ir liberaldemokratų – atstovai. Tuose regionuose prireikė antrojo turo, o tai parodė valdžios remiamų kandidatų silpnumą. Šis faktas suaktyvino rusus – į antrąjį turą balsuotojų atėjo beveik dvigubai daugiau, ir taip nugalėjo kandidatai, kurie neturėjo ir net nenorėjo laimėti, jie tik atliko statistų vaidmenį. Tai buvo žmonių kerštas vietos valdžios vadukams.

Reikalas tas, kad Rusijos režimas yra rinkimų autoritarizmas. Tai reiškia, kad rinkimus režimas traktuoja kaip savo legitimavimo, įteisinimo priemonę. Pavyzdžiui, gubernatorių korpusas dabar formuojamas taip: gubernatorius skiriamas prezidento dekretu, tačiau jis turi dalyvauti artimiausiuose gubernatorių rinkimuose ir laimėti, gaudamas 60–70 proc. rinkėjų balsų. Taip gubernatorius parodo, jog pateisino prezidento pasitikėjimą. Tačiau pastarieji rinkimai parodė, kad šis gubernatorių atrankos modelis ėmė strigti.

Besikeičiančios ir sociologiškai fiksuojamos žmonių nuotaikos yra tik vienas iš nūdienos Rusijos paveikslo elementų. Prasideda išblaivėjimas ir pagirios, o tai kai kurie rusų intelektualai prognozavo dar 2014 metų pavasarį. Tiesa, tą išsiblaivymą jie spėjo vyksiant greičiau, dar tais pačiais metais, bet apsiriko tik dėl laiko. Sociologai pažymi, kad masių nuotaikos pradėjo keistis būtent po paskelbimo apie pensinio amžiaus ilginimą.

Kitas rusiškos tikrovės paveikslo elementas yra valdžios vertikalės veikimas. Faktas, kad pernai keliais gubernatoriais buvo paskirti prezidento asmens sargybiniai, rodo šios vertikalės silpnumą, nes ji neturi mechanizmo, kaip atrinkti aukštus valdininkus. Taip pat tai rodo ir V. Putino nepasitikėjimą biurokratiniu elitu bei pasitikėjimą tik asmeniškai jam ištikimais karininkais.

Valdžios vertikalės problemas rodo įvairiausios nesėkmės: pradedant karinės žvalgybos pulkininkais, demaskuotais Solsberyje, ir baigiant klijais užtepta skyle kosminiame laive „Sojuz“. Neįmanoma tokią didelę ir margą šalį valdyti iš vieno centro, visą valdžią sutelkus prezidento administracijoje. O juk V. Putinas tą ir darė – telkė valdžią savo rankose. Artėja laikas, kai jo sukurta valdžios vertikalė gali atsisukti prieš jį patį.

Kremliui gyvybiškai reikia ko nors, kas nukreiptų visuomenės nepasitenkinimą.

Tačiau svarbiausia, kad Rusijos visuomenėje bręsta nepasitenkinimas esama padėtimi. Tačiau dabartinis Kremliaus režimas, skirtingai nei sovietinis, savo noru nepasitrauks. Sovietų valdžia žlugo ir todėl, kad to norėjo sovietinio elito atstovai – jie matė galimybes asmeniškai praturtėti, ir tai padarė privatizavę sovietinę pramonę.

Dabartinio režimo elitas yra visiškai kitokioje padėtyje – jo atstovai pasakiškai praturtėjo būtent valdžios dėka, tad šis režimas yra jų turtų išsaugojimo garantas. Valdžios pasikeitimas šiems žmonėms gali reikšti ne tik turtų, bet ir laisvės ar net gyvybės praradimą. Dalis jų net negali pabėgti į Vakarus, nes jiems taikomos sankcijos.

Taigi Kremliui gyvybiškai reikia ko nors, kas nukreiptų visuomenės nepasitenkinimą. Tai gali būti karas. Kur jis gali būti sukeltas? Minimos dvi kryptys – Baltarusija ir Libija. Pastaroji patrauklesnė, nes turi daug naftos, be to, per ją eina migrantų srautai į Europą. Perėmus šių srautų kontrolę, būtų galima sėkmingai šantažuoti Europos šalių vyriausybes.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas