Ko mums labiau reikia: didvyrių ar raganų?

Valstybingumo atkūrimo šimtmetis įpareigoja prisiminti istoriją ir net bandyti mąstyti istoriškai. Netyla kalbos ir apie kai kuriuos rašytojus, kurie 1940 metų karštą rugpjūtį parvežė Stalino „saulę“. Kitaip tariant, leidosi manipuliuojami sovietų valdžios, kad ši pateisintų Lietuvos aneksiją. Kas jie: aukos, išdavikai, kolaborantai, naivuoliai, revanšistai, o gal tik menininkai?

Paradoksas, kad tvirta Antano Smetonos ranka kilus išorinei grėsmei pasirodė esanti visiškai netvirta. Viena, jo siekis priešintis paskutinę laisvos pirmosios respublikos naktį nebuvo paremtas Lietuvos Vyriausybės daugumos. Antra, įgrisęs autoritarinis valdymas skatino priešinimąsi, kuris įgavo netikėtą formą – priešintis besipriešinančiam vadui.

Vis dėlto autoritarizmas tapo kliūtimi teisėtai aneksijai: joks Seimas (juo labiau vadinamasis Liaudies seimas) neturėjo teisės laidoti valstybės pagal 1938 metų Konstituciją. Tačiau teisėtumo deficitas mažai kam rūpėjo didvyrių deficito metu, kai vadas jau buvo iškeliavęs į Vakarus. Lietuva, skirtingai negu Suomija, neturėjo savo Carlo Gustafo Emilio Mannerheimo.

Rašytojai, priešingai, tuo lemtingu laikotarpiu iškeliavo į Rytus. Kodėl rašytojai? Atrodo, jie bene labiausiai nukentėjo, kai A. Smetonos režimas varžė spaudą. Vis dėlto svarbiau yra tai, kad rašytojai, nors ir varžomi, labiau matomi bei girdimi. Maža to, rašo mūsų istoriją. Jie – prie didelio kelio, skirtingai nei (nebe)vado miško takas Vakarų link. Ar įmanoma apsigręžti dideliame intensyvaus eismo vienos krypties politikos kelyje?

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Ar galėjau – tais pačiais keliais?

Gena, gena pikto dievo rykštė,

Atgalion ir atsigręžt neleis.

Salomėja Nėris, „Maironiui“ (iš rinkinio „Prie didelio kelio“)

Prisiminkime raganas viduramžiais. Atrodo, jų tuomet knibždėte knibždėjo. Vis dėlto tų burtininkių skaičius labai skyrėsi Vakarų kultūros pakraščiuose. Kalbant apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, raganų beveik nebuvo miestuose – vien sodžiuose. Kitaip tariant, jas gaudydavo būtent sodiečiai, kuriems žūtbūt reikėjo pateisinimo dėl sausrų, liūčių, marų ir karų. Kaimiečiai mūru stodavo prieš išsišokėlius, tiksliau – išsišokėles iš jų pačių bendruomenės, primygtinai reikalaudami šias sudeginti. Kadangi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje inkvizicijos nebuvo, nemaloni pareiga pataikauti miniai tekdavo pilies teismams. Dabar pasakytume: kaimo bendruomenių vieningumas byloja apie didelį socialinį kapitalą. Paradoksas, bet raganų labiausiai reikėdavo bendrijoms, kurios šitaip ne tik susitelkdavo disciplinuodamos savo narius, bet ir sugrąžindavo kosminę tvarką pašalindamos jai grasinančius elementus.

Matom milžinus, kirviais ginkluotus,

Kertant priešus – lyg malkas sausas.

Matom – ragana skrenda ant šluotos,

Kaip kometa – į velnio dausas.

S. Nėris, „Močiutė“

1940-aisiais griuvo valstybė, t. y. mūsų kosminė tvarka. Vis dėlto kodėl deginame raganas, o ne, tarkime, raganius? Kodėl labiausiai kliūva S. Nėriai, o ne Antanui Venclovai, Liudui Girai ar net Petrui Cvirkai? Tai susiję ne vien su kolektyvinės sąmonės archetipais: gyvybę duodanti moteris turi daugiau galių tiek sutvirtinti, tiek išderinti tvarką, vyrai tėra jos palydovai ir pakalikai.

Tai susiję ir su tuo, kad S. Nėris neabejotinai turėjo didžiausią talentą iš visų keliauninkų į Rytus. Čia galime prisiminti parabolę iš Naujojo Testamento apie šeimininko padalytus talentus tarnams, kurie juos panaudojo skirtingai: užkasė, neturėjo naudos arba padvigubino. Menininkas, ypač menininkė, visada griauna senąjį ir kuria naująjį pasaulį, šis kredituojamas gautais talentais.

Ar raganų teismas nėra mūsų pagieža dėl didvyrių deficito tam tikru metu ir bandymas pasiteisinti dėl savo neveiklių senelių?

Atrodo, niekas nepasikeitė: moteris, nepasiteisinus naujojo pasaulio rizikai, – į teismą, o vyras, rizikai pasitvirtinus, – į istoriją. Vis dėlto pateisinimo ieškoma tada, kai nėra didvyrių, o tautos lūžio metas pasėja vien išdavystes, (savi)apgaules ir pataikavimus. Ar raganų teismas nėra mūsų pagieža dėl didvyrių deficito tam tikru metu ir bandymas pasiteisinti dėl savo neveiklių senelių? Juk žodžio „didmoteris“ nėra.

Aš moteris – tik Odisėja,

Manęs homerai neminės.

Bet aš mokėsiu būt teisėja

Skriaudikams mano giminės.

S. Nėris „Odisėja“

Kokia turi būti mūsų komunikacija su savo istoriniais veikėjais? Ar turime ką jiems pasakyti šiais naujos tvarkos laikais? Ar mūsų kaltinimai nebyloja apie baimę, kad ji gali griūti artimiausiu metu?

Sakykloj kalba – keista! –

Jisai – iš Galilėjos:

– Tebūna jai atleista,

Nes daug jinai mylėjo!

S. Nėris „Tolimas sapnas“

Atrodo, blogiausia, ką turime, tai – savo istoriją, kurią galime pastatyti prie sienos ir sušaudyti. Ar mūsų sutelktumą teliudija raganų medžioklė didvyrių deficito metu? Kas kam skolingas už talentus: mes – seneliams ar jie – mums? Kas yra didelis kelias: menas ar politika?

Išdžiūvusiame gluosny mėnuo pasikorė.

Pelėda ūkauja. Gėla krūtinėj gori.

Paimsiu peilį, šautuvą ar lanką,

Paimsiu šaltą brauningą į ranką, –

Nudėsiu aš pelėdą tą padūkėlę,

Kam ji krūtinėj mano ūkauja.

S. Nėris, „Pelėda“

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas