Ko dar trūksta XXI amžiaus Lietuvos valstybei?
Kaip at­pa­žin­ti vals­ty­bę? Kai ku­rios pro­tin­gos kny­gos tei­gia, kad pir­miau­sia vals­ty­bę apib­rė­žia jos te­ri­to­ri­ja. Nors yra ir ki­tų pro­tin­gų kny­gų, ku­rio­se tuo abe­jo­ja­ma. Jo­se ga­li­ma ras­ti pa­svars­ty­mų, kad gal­būt vie­ną die­ną, kai ra­si­me bū­dą per­kel­ti sa­vo są­mo­nę į in­ter­ne­tą, vals­ty­bės per­si­kels į de­be­sų kom­piu­te­ri­ją ir ta­da jos ne­be­bus te­ri­to­ri­nės. Pik­ta­va­liai, no­rin­tys su­griau­ti de­be­si­jos vals­ty­bę, ži­no­ma, ga­lės steng­tis ras­ti ir su­ga­din­ti ser­ve­rius, ku­rie ne­iš­ven­gia­mai tu­rės kur nors bū­ti. Ta­čiau tų ser­ve­rių bus daug, jie bus pa­skli­dę po pa­sau­lį, ir ti­kė­ti­na, kad dvi ne­drau­giš­kos vals­ty­bės da­ly­sis tuo pa­čiu ser­ve­riu ir net ne­ži­nos apie to­kią sa­vo kai­my­nys­tę. Ta­čiau pa­li­ki­me šiuos pa­svars­ty­mus ki­tam kar­tui ir tęs­ki­me kiek leng­viau įsi­vaiz­duo­ja­mos vals­ty­bės pa­ieš­kas.

Vieta, kurioje rasime valstybę, yra ne bet kokia – ji ypatingai pažymėta, lyg koks piratų lobis. Nuoseklaus žymėjimo tradicija siekia XVII amžių. Tais laikais Europoje susiformavo ir vėliau po visą pasaulį pasklido nacionalinio suverenumo idėja. Ji reikalauja, kad vienoje vietoje būtų tik viena valstybė. Tokia valstybė turi kur nors prasidėti ir kur nors baigtis. Ten, kur valstybė baigiasi, būna jūra arba kita valstybė. Čia, žinoma, akylesnis žemėlapių tyrinėtojas pastebės, kad esama išimčių. Pavyzdžiui, didžiulio Sacharos dykumos ploto tarp Sudano ir Egipto nenori nė viena šalis.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, kurios negali sau leisti trijų gerų dramblių, karšiname tris blogus.

Jei tikrai esate valstybėje, nesvarbu, į kurią pusę eisite, anksčiau ar vėliau prieisite arba jūrą, arba stulpą. Tas stulpas paprastai turės numerį ir kokius nors simbolius. Lietuvos atveju aplink baltą betono stulpą eina geltonos, žalios, raudonos spalvų juosta, o ties stulpo viršumi – Vytis. To stulpo būklė yra labai svarbus, valstybinės reikšmės dalykas, ir nesvarbu, kad stulpas gali stovėti pelkėje, kur vieninteliai jo lankytojai yra driežai ir uodai. Jei savo valstybės paieškų kelionėje rastumėte tvarkingą ir prižiūrėtą stulpą, žinotumėte, kad esate geroje valstybėje. Jei tas stulpas yra senas, pažeistas ir, neduokdie, netekęs savo simbolių, turėtumėte susirūpinti. Gali būti, kad tokioje valstybėje ne visur yra tvarka.

Tokia šalis kaip Somalis savo pakraščiuose neabejotinai tebeturi pasienio stulpus, bet jų būklė, ko gero, prasta. Tam, kad stulpas būtų gražus ir prižiūrėtas, kaip teigia protingos knygos, reikia penkių grupių žmonių. Vienos grupės žmonės gina teritoriją nuo atėjūnų (kariuomenė), kitos grupės žmonės gina teritorijoje esančius gyventojus nuo nusikaltėlių (policija), trečios grupės žmonės gina teritoriją ir joje esančius gyventojus nuo atėjūnų tyčia siųstų nusikaltėlių, dar vadinamų šnipais (slaptoji policija, Lietuvoje – saugumas), ketvirtos grupės žmonės keliauja po pasaulį ir kalba šalies vardu (diplomatai), o galiausiai penktos grupės žmonės pasirūpina, kad keturių pirmųjų grupių žmonėms už sunkų darbą būtų tinkamai atlyginta (mokesčių rinkėjai).

Lietuva, regis, vargais negalais sukūrė policiją, kariuomenę, saugumo, diplomatinę ir mokesčių tarnybas, kurios, nors ir turi tam tikrų problemų, vis tiek veikia kur kas geriau nei Lietuvos Rytų kaimynių atitikmenys. XVII amžiuje gimti valstybėje, kurioje butų galima sutikti gerai savo darbą atliekančius visų penkių grupių žmones, buvo palaima. Tačiau XXI amžiuje tarsi kažko trūksta. Ir vėl protingos knygos turi ką pasakyti – trūksta galbūt trijų dramblių, trijų papildomų dalykų, dėl kurių XXI amžiuje vienose valstybėse gyventi smagiau nei kitose. Drambliais šie dalykai praminti dėl to, kad jau mūsų aptartas penkias tarnybas savo kaina ir darbuotojų skaičiumi begėdiškai nustelbia. Didžiausia prabanga, kurią valstybės gali sau leisti, yra geras švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga. Jei sirgti, tai Šveicarijoje, jeigu eiti į pensiją, tai Norvegijoje, jei mokytis mokykloje, tai Suomijoje.

O ką daryti, jeigu šalis negali sau leisti trijų gerų dramblių? Ar reikia turėti tris blogus, ar vis dėlto stengtis turėti bent vieną gerą? Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, kurios negali sau leisti trijų gerų dramblių, karšiname tris blogus. Bet jei pasvajotumėte, nuo kurio dramblio pradėtumėte jūs?

Palyginkime šalis, kurios ant pasienio stulpų deda kryžius: mėlynus baltame fone arba baltus ar mėlynus ir baltus raudoname. Man atsakymas aiškus. Šveicarija, Norvegija ir Suomija – visos turtingos. Bet svarbiau yra priežastinis šalies turto ir gerovės ryšys. Šveicarijoje geriausia sirgti, nes šalis turi pinigų, bet ne priešingai. Nėra taip, kad Šveicarija turi pinigų, nes ten geriausia sirgti. Norvegijoje tas pats galioja pensijoms. Šveicarija ir Norvegija pinigus uždirbo iš bankų ir naftos, jų vadovai pinigus atsakingai investavo į gyventojų gerovę bei technologijų plėtrą. O štai Suomija neturi nei bankų, nei naftos. Tačiau šalis turtinga, ir visai gali būti, kad tai kaip nors susiję su geru švietimu.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas