Ko bijo Izraelio ambasadorius?
Šį penk­ta­die­nį, va­sa­rio 8 die­ną, Vil­niaus žy­dų vie­šo­ji bib­lio­te­ka (VŽVB) kvie­čia į su­si­ti­ki­mą su Iz­rae­lio am­ba­sa­do­riu­mi Lie­tu­vo­je Ami­ru Mai­mo­nu ir „dis­ku­si­ją apie Ar­ti­muo­sius Ry­tus“. De­ja, žo­dis „dis­ku­si­ja“ čia nau­do­ja­mas per­ne­lyg li­be­ra­liai, nes jo­je ne tik ne­da­ly­vaus joks opo­nen­tas, ku­ris gar­sė­tų nors kiek kri­tiš­kes­ne po­zi­ci­ja Iz­rae­lio po­li­ti­kos pa­les­ti­nie­čių at­žvil­giu, bet į pa­tį ren­gi­nį taip pat ne­bus įlei­džia­mi as­me­nys, ku­rie ga­lė­tų už­duo­ti vie­ną ki­tą aš­tres­nį klau­si­mą.

Bibliotekos skelbime teigiama, kad ambasadorius skaitys pranešimą: „Taikos procesai Artimuosiuose Rytuose: įžvalgos ir perspektyvos“. Savo mintimis taip pat dalinsis Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius ir politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius.

Ko aš ar kažkoks kitas asmuo, kuriam rūpi palestiniečių likimas, galėtų paklausti, kad jis, patyręs diplomatas, negalėtų atsakyti?

Jau vien šių pavardžių užtektų, kad suabejotum, ar tikrai vyks diskusija, bet tai toli gražu ne visos pastangos atsikratyti bet kokių oponuojančių balsų.

Registracija į renginį būtina, todėl išsiunčiu laišką vos pamačiusi skelbimą – iki jo dar buvo likę pusantros savaitės. Po kelių dienų gaunu atsakymą iš VŽVB vedėjo ir „diskusijos“ moderatoriaus Žilvino Beliausko: „Apgailestauju, bet jūsų registracija nebuvo patvirtinta.“

Negana to, netrukus esu „išmetama“ iš feisbuko renginio, kuriame paspaudžiau, kad dalyvauju – dabar, jei užeinu į VŽVB puslapį, man rodo, kad artimiausiu metu bibliotekoje jokių renginių nebus.

Sakysit, gal renginys toks populiarus, kad jame man tiesiog neužteko vietos? Ne, bibliotekos vedėjas pripažino, kad jam Izraelio ambasada atsiuntė žmonių, kurie į renginį neturėtų būti leidžiami, sąrašą. Jo nuomone, žmonių pavardes jie atsirinko pagal feisbuke į renginį užsiregistravusius žmones.

Jau girdžiu kai kurių iš jūsų balsus, kad nėra ko čia stebėtis: jei drįsti kritikuoti Izraelį, natūralu, kad sulauki sankcijų. Bet ar tikrai? Juk vis dėlto žodžio laisvė yra viena pamatinių mūsų vertybių. Be to, juk noriu dalyvauti ne Izraelio nepriklausomybės metinių minėjimo pokylyje, o viešame, bibliotekoje organizuojamame, neva visuomenei atvirame renginyje, kuriame žadama „diskutuoti“ apie „Izraelio-Palestinos santykius, taikos procesą ir ateities perspektyvas“. Išskyrus tai, kad jame nebus nei vieno asmens, kuris atstovautų palestiniečių pusę.

Visai neseniai Tadas Janušauskas „Šiaurės Atėnuose“ parašė straipsnį „Apie Izraelį Lietuvoje“, kur išdėstė, kaip mūsų krašte iš tiesų vyksta diskusijos apie Artimuosius Rytus. Pasak autoriaus, iš vienos pusės turime puikiai suteptą propagandos mašiną, o iš kitos – vos kelis, retai pasirodančius straipsnius. Negana to, „bet koks mėginimas prieštarauti Izraelio politikai palestiniečių atžvilgiu sulaukia ir asmeninių atakų“. O dabar, regis, uždeda ir persona non grata statusą.

Petras Auštrevičius teigė nežinojęs, kad kai kurie žmonės į renginį neįleidžiami dėl savo pažiūrų. Jis tvirtino, kad pats atvirų diskusijų nebijotų ir „diskusijų dvasia, kurioje yra nuomonių išsiskyrimas man yra natūralus dalykas.“ Tačiau, vargu, ar Izraelio sprendimas visiškai nepaisyti šios dvasios sukliudys Europos Parlamento nariui sudalyvauti renginyje ir vien savo buvimu jį legitimizuoti.

Vis dėlto, norisi paklausti, kam tokios pastangos? Ko vis dėlto bijo Izraelio ambasadorius? Ko aš ar kažkoks kitas asmuo, kuriam rūpi palestiniečių likimas, galėtų paklausti, kad jis, patyręs diplomatas, negalėtų atsakyti? Ar Izraelis turi ką slėpti, kad diskusijoje negalėtų dalyvauti žmonių, kurie išdrįsta turėti kitokią nuomonę?