Kertinė kantrybės atrama
Šia­me sku­bos am­žiu­je dau­ge­lis no­ri grei­tų per­mai­nų, bet ne­no­ri lauk­ti. Ta­čiau kiek­vie­nam dar­bui ko­ky­biš­kai at­lik­ti rei­kia lai­ko ir kan­try­bės. Kai už­siė­mi­mas tei­kia vi­di­nį pa­si­ten­ki­ni­mą, daž­nai net ne­pa­gal­vo­ja­me, kad, at­lik­da­mi ko­kius nors veiks­mus, bu­vo­me kan­trūs. Bet jei kar­tais svar­bią par­ei­gą vyk­do­me pri­si­vers­da­mi, pa­ti­ria­me stre­są ir tam­pa­me su­ir­zę, pri­si­min­ki­me Tą, ku­rio kan­try­bė ken­čiant ant kry­žiaus ne­tu­ri ana­lo­gų...

Dievo Sūnus, prieš ateidamas į pasaulį, apsišarvavo kantrybe. Jis geriau už mus visus žinojo, kad nuo Jo įsikūnijimo pirmos minutės iki prisikėlimo iš mirusiųjų praeis daugiau nei trys ilgi dešimtmečiai, kai po Jo skaudžiosios kančios ant kryžiaus įvyks tai, už ką būsime Jam dėkingi visą amžinybę. Didysis Jo troškimas, laiko limitui išsekus, mus pakeistus pamatyti dieviškoje Karalystėje išsipildė tik tuomet, kai Jo begalinis pasiryžimas mirti dėl mūsų išganymo susijungė su Jo nenugalima kantrybe priimti bei ištverti visus išmėginimus, kuriuos Jam iš anksto buvo numatęs Tėvas. Viskas Jėzaus gyvenime įvyko pagal Aukščiausiojo planą.

Jo kantrybės dovana yra pamatas, ant kurio stovime ir nevirstame, nes Jis mus tvirtai laiko už rankos.

Čia bet kokia vien žmogiška užuojauta, skirta Nukryžiuotajam, neišlaiko egzamino, nes, kai iki įvykdomi tie antgamtiniai sprendimai, kurie daugeriopai pranoksta mūsų savisauga paremtus samprotavimus (beje, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Tėvas yra negailestingas, nes atiduoda savo Sūnų į mirties nasrus), išmušus laiko pilnatvės valandai, Dievas atidengia savo Ateities uždangą, ir pasirodo, kad be Jėzaus Aukos tolesnė mūsų egzistencija būtų buvusi beprasmiškas vegetavimas... Taigi apmąstome savo Gelbėtoją, kybantį ant kryžiaus, ir suvokiame, kad tinkamiausiai Jam padėkoti už išgelbėjimą galime pritaikydami Jo kantrybę savo gyvenimui...

Įvykdytas Atpirkimas paliudijo, kad Jėzui mirštant savaip mirties agoniją išgyveno ir Tėvas, ir Šventoji Dvasia, nes jų neapsakomas sielvartas dėl Merdinčiojo buvo visų didžiojo trivienio Dievo Asmenų nedalomo Liūdesio priežastis, neišskiriamai Juos sujungusi „beprotiškos“ meilės žmonėms gija. Taigi kantrybės etalonas yra pati Švenčiausioji Trejybė, nes kai Kenčiantysis prieš pat numirdamas sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46), tuomet iš tiesų visų triasmenio Dievo Asmenų širdis pervėrė naujos kančios kalavijas, kurio dūrį įmanoma pakelti tik turint dieviškos ištvermės kantrumą...

Tiesa, nors šie maldos žodžiai buvo skirti Tėvui, Jėzui jau „įkopus“ į savo kančios viršūnę, bet iš tiesų jie skirti mums, kad kai kenčiame, panašiai galėtume tarti: „Viešpatie, man dabar taip sunku, kad atrodo, jog Tu esi labai toli... Jėzus žinojo ir aš žinau, jog kai tik pasieksiu kulminacinį man skirto išbandymo tašką, netrukus palengvės, nes kiekvienas išmėginimas turi labai aiškias ribas. Kaip Jis, ištaręs žodį „apleidai“, netrukus atidavė savo dvasią Tau, Tėve, taip panašiai ir aš, ypač kai susidursiu su įvairiais sunkumais, kaskart mokysiuosi atsiduoti Tau, Viešpatie, ir tikiu, kad ne tik sustiprinsi mano kantrybę, ir man viską bus lengviau priimti, bet dar labiau tapsiu panašesnis į patį Kristų.“

Neseniai popiežius Pranciškus Šv. Mortos koplyčioje aukotų Mišių homilijoje kalbėjo apie kantrybės dorybę. Jis sakė: „Kantrybė – keliaujančios Dievo tautos dorybė. Pagal šią dorybę gyvena tie, kurie keliauja, kurie nestovi vietoje. Kai keliaujame, nutinka įvairių dalykų, kurie ne visi geri. Labai kilnų tokios keliaujančios tautos kantrybės liudijimą mums duoda tėvai, susilaukę neįgalaus kūdikio. „Svarbiausia, kad jis gyvas“, – sako jie ir su meile globoja savo sergantį vaikelį, juo iki galo rūpinasi. Tikrai nelengva metų metus rūpintis neįgaliu, sergančiu vaiku. Tačiau jie džiaugiasi savo vaiku ir rūpinasi juo kantriai, nepasiduodami nevilčiai. Ši dorybė įmanoma tik tuomet, kai esame keliaujanti tauta.“

Pažįstu tėvus, kurie šiuo metu savo širdyse jaučia tam tikrą gėlą, nes jų naujagimis yra sutrikusios elgsenos, ir medikų nustatyta diagnozė liudija, kad tos ligos gydymas gali užtrukti... Meldžiamės už šią jauną šeimą ir linkime jai stiprybės kantrybėje, kuri yra sielos balzamas, tinkamiausiu būdu apsaugantis nuo nepasitikėjimo Dievu, pernelyg didelio nusiminimo ir bet kokio puikybe paremto vidinio maištavimo.

Tarp apaštalo Pauliaus minimų Dvasios vaisių yra kantrybė (žr. Gal 5, 22), kuria vadovaudamiesi laipsniškai bręstame tikėjimo darbuose ir nieko nebestokojame (plg. Jok 1, 4). Palyginkime savo dvasinio gyvenimo pradžią su dabartine dvasine branda. Nors kelionėje su Jėzumi būta tam tikrų dvasinių atoslūgių, bet dėkingai pripažinkime, kad vis tiek mus Viešpats išlaiko savo meilėje, nes tolydžio mokomės Juo labiau pasitikėti nei savimi. O patiriami sunkumai tik grūdina mūsų valią ir formuoja krikščionišką charakterį. Jei Dievas būtų netikėtai mus apipilęs tomis malonėmis, kurių buvome meldę (tuomet gan dažnai prašymai neatitiko Dievo planų) mokydamiesi pirmoje Jo mokyklos klasėje, nebūtume dvasiškai subrendę ir pasirengę gyventi taip, kaip Jis dabar mus moko. Tik bėgant laikui stiprėjame dorybių praktikoje, ir mūsų asmeninė patirtis liudija, kad Jo kantrybės dovana yra pamatas, ant kurio stovime ir nevirstame, nes Jis mus tvirtai laiko už rankos.

Kunigas Vytenis Vaškelis – Kauno arkivyskupijos egzorcistas, LSMU Kauno klinikų kapelionas