Kepurinė emigrantui

„Valstybės atkūrimo 100-mečio akivaizdoje praeitis suvokiama ne tik kaip priežastis iškilmingai paminėti svarbią sukaktį, bet ir kaip paskata susimąstyti apie praeities svarbą dabarčiai bei dabarties klausimus praeičiai: ką valstybei ir visuomenei pavyko nuveikti per šimtą metų, kokius svarbiausius tikslus keliame sau artėjant naujam – antrajam valstybės atkūrimo šimtmečiui“, – skelbiama oficialioje Vyriausybės sukurtoje Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos koncepcijoje.

Šiandien Lietuvoje nebeliko matematikos mokytojų, o po kelerių metų nebeliks gydytojų ligoninių priimamuosiuose.

Jos pagrindinis tikslas – „Kryptis Lietuva“. Tai daugiausia priemonės, skatinančios grįžti emigrantus, savotiška „reemigracijos programa“.

Oficiali 2017 metų emigracijos statistika dar bus paskelbta, tačiau jau dabar aišku, kad ji – arti rekordinių 2010 metų, kai iš Lietuvos išvyko 83 tūkst. gyventojų. Pernai per 10 mėnesių emigravo beveik 51 tūkst. žmonių – daugiau nei per visus 2016 metus. Šiek tiek mažiau viešojoje erdvėje minima, kad emigrantų grįžimas taip pat lenkia ankstesnius rodiklius – per 10 mėnesių į Lietuvą atvyko daugiau nei 23 tūkst. asmenų, maždaug 15 tūkst. jų sudarė iš emigracijos grįžę lietuviai. Emigracijos ir imigracijos neigiamas santykis yra smarkiai sumažėjęs. Ankstesnį dešimtmetį imigracijos rodiklis vargiai siekė 10 proc. emigracijos masto.

Tai negali sumenkinti argumento, kad „Lietuva išsivaikšto“. Vertinant kokybinį emigracijos ir imigracijos pjūvį, reikėtų daugiau duomenų, kuriais būtų galima palyginti išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų motyvus, amžių, išsilavinimą, šeimos padėtį ir t. t. Juk gali būti, kad išvyksta jauni žmonės, kvalifikuoti specialistai, emigracijoje randantys mokslo bei profesinių galimybių, geresnę gyvenimo kokybę, o grįžta nostalgijos vedami vyresnio amžiaus žmonės, besirenkantys kitas vertybes – pigesnes medicinos paslaugas ar investuojantys į palyginti nebrangų nekilnojamąjį turtą, kai kurie jų galbūt pajutę ir poetų apdainuotą Lietuvos trauką.

Tos iniciatyvos, kurių galima rasti „Kryptis Lietuva“ koncepcijoje, yra geros: integruoti grįžtančių emigrantų vaikus mokyklose, sutelkti bendruomenes, kurti specialius projektus ir t. t. Jos gražios, bet mažai veiksmingos.

Vis dėlto Lietuvos bėda – ne emigracija. Emigracija yra daugybės dalykų pasekmė. Jie lėmė, kad daug lietuvių nusprendė, jog Lietuvoje gyventi nemiela. Pakeisti tą įsitikinimą nepadės nei prezidentės, nei premjero, nei Seimo pirmininko, nei ekonomikos ekspertų užkalbėjimai ar istorikų konstatavimai, kad dar niekada Lietuvoje gyventi nebuvo taip sotu, modernu, patogu, perspektyvu ir šiuolaikiška. Šie epitetai yra užtarnauti valstybei matuojant makroekonomikos, demokratijos, žmogaus teisių, išsilavinimo, mirtingumo, gerovės ir t. t. rodiklius. Tačiau jie yra menkai vertingi, kai gyvenimą Lietuvoje kiekvienas asmeniškai ima vertinti savo patirtimi, norais ir galimybėmis.

Kai jaunai, šeimą kuriančiai gydytojos ir mokytojo šeimai valdžia sako, kad jos aukštasis išsilavinimas vertas dviejų trijų minimalių atlyginimų ir vaiko pinigų, jos motyvacija likti dirbti Lietuvoje ir kurti antrojo 100-mečio Lietuvą yra, švelniai tariant, gerokai pašlijusi. Ir taip yra ne tik Utenoje ar Alytuje, bet ir vadinamuosiuose Lietuvos didmiesčiuose. Lietuvoje mažai beliko matematikos mokytojų, o po kelerių metų nebeliks gydytojų ligoninių priimamuosiuose. Tai ne apokaliptinė prognozė, o faktas.

Nebūtinai šioms jaunoms šeimoms kuriamos programos turėtų būti skelbiamos Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos koncepcijoje. Tačiau šią programą skaitantiems jauniems žmonėms turėtų būti nejauku – grįžtantiems emigrantams vilioti kuriami specialūs kursai, savivaldybių iniciatyvos, programos ir t. t. Tuo metu gydytojams rezidentams siūloma minimali alga ir naktiniai budėjimai. Toks gydytojas minėtąją programą skaito taip: „Kad tapčiau reikalingas Lietuvai, turiu pirmiausia padirbėti statybose Anglijoje, paraškyti apelsinų Ispanijoje ar išdarinėti keletą tonų lašišų Norvegijoje.“

Apie savotišką diskriminaciją Lietuvoje, kai sugrįžėlis ar atvykėlis laikomas vertingesniu, daugybę metų kalba ir verslininkai, atkreipiantys dėmesį, kad užsienio investuotojams kuriamos geresnės sąlygos nei vietos verslininkams. Valdžia kiek nori gali aiškinti, kad jokių išskirtinių lengvatų užsienio investuotojai negauna vien todėl, kad jie yra užsienio investuotojai. Tačiau tuo, kad Lietuvoje yra tokia diskriminacija, įsitikinusi didžioji dalis Lietuvos verslininkų. Ir ta jų nuomonė nesikeitė bent jau pastarąjį dešimtmetį.

„Kokius svarbiausius tikslus keliame sau artėjant naujam valstybės atkūrimo 100-mečiui“, – klausia minėtos koncepcijos rengėjai. Klausimas gali būti tiek retorinis, tiek valdiškas, tiek labai asmeniškas, adresuotas kiekvienam mūsų šalies žmogui ar ryšį su Lietuva išlaikiusiam, bet dėl valdžios užsispyrimo Lietuvos pilietybės teisės netekusiam pasaulio piliečiui.

Pastaruoju metu valdžios žmonės ar valstybiškai ir patriotiškai nusiteikę visuomenininkai, 100-mečio patriotizmo įkvėpti, mėgsta cituoti JAV prezidento Johno Kennedy žodžius: „Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.“ Dažnai ta citata pateikiama netiksliai, dar dažniau – nevykusiai pritaikyta, ištraukta iš konteksto. Ir, žinoma, ji gali keistai skambėti žmogui, kuris, perskaitęs Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos „Kryptis Lietuva“ koncepciją, suvoks, kad tėvynei jis reikalingas tik kaip emigrantas.