Kelios Lietuvos vizijos ir šių dienų realybė

2018 metai Lietuvoje yra skirti neįprastai gausybei svarbių įvykių ir asmenybių. Jeigu šiemet nenuklysime į smulkmenas arba nepasitenkinsime tik formaliais minėjimais, galėsime labai naudingai pažvelgti net į keletą Lietuvos vizijų, atsiradusių ar bandytų įgyvendinti per kelis amžius.

Ne mažiau svarbu tai, kaip tie politiniai įvykiai ar žymių asmenybių idėjos, darbai atsispindi šių dienų mūsų valstybės gyvenime.

Dažniausiai viešojoje erdvėje paminima, kad 2018-ieji yra skirti 1918 metų vasario 16-ąją atkurtai valstybei ir 1988-aisiais susibūrusiam Sąjūdžiui už tautos laisvę. Vien tai yra puiki proga palyginti du laikotarpius – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvą.

Tačiau 2018 metus Seimas skyrė ir lietuvių istorikui, literatui, kalbininkui, švietėjui, tautinio atgimimo žadintojui ir pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autoriui Simonui Daukantui, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signatarui, LLKS ginkluotųjų pajėgų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, filosofui, rašytojui, publicistui, kultūros veikėjui Vydūnui, dvasinių vertybių puoselėtojui ir tautinės savimonės žadintojui Tėvui Stanislovui, Lietuvos skautų judėjimui, Lietuvos moterų katalikių sąjungai ir Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos, paveikslui.

Praėjusių metų gruodžio 21 dieną Seimas reglamentavo ir atmintinų metų nustatymo tvarką, anksčiau ji ne visada būdavo nuosekli. Nuo šiol atmintini metai Lietuvoje bus skelbtini vadovaujantis penkiais principais. Vienas jų – jubiliejinės sukaktys.

Atvirai sakant, panašiu principu vadovautasi ir anksčiau. Bet tarp tų penkių principų yra ir kitų, vertų dėmesio. Vienas jų – atmintini metai Lietuvoje bus skelbiami, siekiant paskatinti visuomenę domėtis atminties kultūros reiškiniais.

Vis dėlto vien į tai projektuoti visuomenės dėmesį nepakanka. Matyt, ne mažiau svarbu tai, kaip tie politiniai įvykiai ar žymių asmenybių idėjos, darbai atsispindi šių dienų mūsų valstybės gyvenime.

Šiuo požiūriu įdomus yra Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo ir Sąjūdžio gimimo 30-mečio sujungimas. Dažnas pilietis gali paklausti, ką bendra turi Sąjūdžio gimtadienis 1988 metų birželio 3 dieną ir Kovo 11-osios Lietuva.

Nenustebčiau, jeigu kam kiltų toks klausimas. Lietuvos politiniame ir viešajame gyvenime iki padebesių iškėlus Nepriklausomybės Akto signatarų institutą, vis labiau pamirštama, kad jeigu ne Sąjūdis, nebūtų ir Kovo 11-osios.

Valstybėje, kurioje tik esantieji valdžioje yra verti pagarbos, didžiulės dalies sąjūdininkų, po 1990 metų nėjusių į valdžią, indėlis yra užmirštas. Toks žalingas valstybei požiūris į kultūros ir mokslo žmones, kitų visuomenės grupių atstovus, deja, buvo gajus ir tarpukariu.

Nors 2012-aisiais minėjome tautos šauklio ir poeto Maironio metus, savotišku tabu tapo jo gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje, kur jis kartais jautėsi kaip svetimkūnis. Tą patį galima pasakyti ir apie tautos patriarchą Joną Basanavičių. Jis liko Vasario 16-osios Lietuvos politinio gyvenimo nuošalyje ir buvo prisimintas su pagarba, kai visi suprato, kad į jokius valdžios postus nepretenduoja, o dar gražiau J. Basanavičius paminėtas, kai jo nebeliko...

Šiandien panaši situacija yra susiklosčiusi ir su sąjūdininkais, kurie nusprendė likti visuomenininkais. Tokius žmones atkurtoje valstybėje, ar tai būtų Vasario 16-osios, ar Kovo 11-osios Lietuva, užgožia tie, kurie pakliuvo į valdžią.

Tarpukario Lietuvoje pamažu neįdomios tapo ne tik Maironio ir J. Basanavičiaus idėjos (išskyrus „Mes be Vilniaus nenurimsime“), bet ir artėjant 1940 metams visuomenės suformuluoti pasiūlymai, pavyzdžiui, Stasio Šalkauskio bei jo bendraminčių vizija „Į organiškos valstybės kūrimą“. Dėl jos pokariu kovojo ir partizanai, su ja daug vilčių siejo išeivija (ypač krikščioniškų, dešiniųjų pažiūrų), bet šių dienų Lietuvoje, išskyrus specialistų bendruomenę, ji yra mažai žinoma.

Seimas kaip vieną principų skelbiant atmintinus metus pasiūlė konsolidavimą, kai kelios mūsų valstybės istorijai reikšmingos datos tais pačiais metais minimos, jas jungiant bendru pavadinimu, programa ir gal bendru požiūriu.

Ar tuomet nebūtų galima, pavyzdžiui, organiškos valstybės idėjos palyginti su tomis, kurios buvo išsakytos Sąjūdžio metais, pažvelgti į tai, kokią Lietuvą norėjo matyti A. Ramanauskas-Vanagas ir jo vadovaujama LLKS taryba, ko siekė Tėvas Stanislovas, Vydūnas, S. Daukantas, kaip patriotinį jaunimo auklėjimą suvokė skautai, katalikiškasis jaunimas ir moterys? Suformavę idėjų ir vizijų visumą, galėtume pažvelgti, kaip jų kontekste atrodo šių dienų Lietuva, ką galima siūlyti kaip idėją Lietuvai.

Toks požiūris į atmintinus metus turėtų ir didelę išliekamąją vertę, nes neapsiribotų svarbių datų bei asmenybių didesniu ar mažesniu formaliu minėjimu.

Alvydas Medalinskas – Mykolo Romerio universiteto politologas