Kelias, kuris grįstas gerais norais
Pa­pli­tęs po­sa­kis tei­gia, kad ke­lias į pra­ga­rą yra grįs­tas ge­rais no­rais. Šį tei­gi­nį ten­ka pri­si­min­ti žiū­rint į an­trą nau­jų­jų me­tų die­ną Sei­me už­re­gis­truo­tas pa­tai­sas Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mui. 

Teigiama, kad minėtos pataisos yra skirtos kovai su dezinformacija ir iš esmės adaptuoja Lietuvos teisėje atnaujintos ES Audiovizualinių paslaugų direktyvos normas. Tačiau dabar siūlomos formuluotės gali potencialiai ne tik apsunkinti darbą žiniasklaidos atstovams, bet ir neigiamai paveikti lietuviškos demokratijos pamatus.

Didžiausia problema yra ta, jog, pagal pataisas, norima uždrausti: „skatinti nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekti stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę“. Žiūrint į minėto draudimo gaires kyla labai daug klausimų. Faktiškai, ateityje problemų gali kelti beveik kiekvienas pacituoto pasažo punktas.

Pavojingiausiai atrodo noras uždrausti „skatinti nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“. Dabartinėje formuluotėje ši norma skamba kaip draudimas kritikuoti valdžią. Žinoma, pataisų iniciatoriai jau paskelbė, jog turėjo galvoje visai ką kitą, tačiau problemos tai nesprendžia. Tiksliau, išryškiną vieną papildomą problemą – valdžios atstovų negebėjimą aiškiai formuluoti mintis.

Pažymima, kad siūloma formuluotė yra paimta iš „Lietuvos nacionalinio saugumo strategijos“. Minėtame dokumente iš tikrųjų galima aptikti panašias formuluotes. Tiesa, „Strategijoje...“ akcentuojama, kad „skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“ tampa grėsme, kai jis yra kurstomas skleidžiant „nepagrįstą ir klaidinančią informaciją“. Tačiau teikiant Visuomenės informavimo įstatymo pataisas šis aspektas pradingo, potencialiai paversdamas nacionalinio informacinio lauko apsaugą cenzūros atmaina.

Nors pagrindinis dėmesys kilusiame šurmulyje skirtas būtent draudimui „skatinti nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“, kiti siūlomo pakeitimo punktai, tiesą sakant, irgi yra abejotini. Pavyzdžiui, neaišku, kas yra „tautinės tapatybės“ silpninimas? Potencialiai kaip tokį galima vertinti ir pasisakymą už didesnę ir tampresnę integraciją Europos Sąjungos rėmuose.

Problemų gali kiti ir dėl draudimo „silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę“. Suprantama, kad valstybę reikia ginti, tačiau ar galima bus kalbėti apie tą pačią Suvalkų koridoriaus problemą? Ar kai kurių užsienio analitinių centrų samprotavimai apie tai, jog Baltijos valstybės atviro karinio konflikto su Rusija atveju yra sunkiai apginamos negali būti vertinami kaip tokio pobūdžio „kenksminga informacija“, kuri gali silpninti kai kurių šalies piliečių ryžtą gintis?

Dabartinė siūlomų pataisų formuluotė įvestų tam tikrų temų tabu. Tai tikrai nesustiprins Lietuvos valstybės, nes tikra stiprybė yra gebėjimas diskutuoti sudėtingomis ir skausmingomis temomis, ieškant problemų sprendimo.

Dabartinė siūlomų pataisų formuluotė įvestų tam tikrų temų tabu. Tai tikrai nesustiprins Lietuvos valstybės, nes tikra stiprybė yra gebėjimas diskutuoti sudėtingomis ir skausmingomis temomis, ieškant problemų sprendimo. Aprašomas formulavimo akibrokštas iš tikrųjų yra apmaudus, nes, kaip ir minėta, siūlomi papildymai į įstatymą yra nukreipti prieš propagandą ir dezinformaciją bei kovos prieš minėtus reiškinius efektyvumui stiprinti.

Dezinformacijos ir priešiškos propagandos poveikio iššūkis nėra išgalvotas. Visas pasaulis tuo įsitikino per kelis pastaruosius metus. Taip pat jokia paslaptis, jog priešiška propaganda neretai savo taikiniu pasirenka Lietuvos valstybingumą, siekia neigiamai paveikti pasitikėjimą valstybės institucijomis ir pan. Tai yra tiesa, todėl tam tikrą logiką Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo pasiūlymuose galima įžvelgti. Tačiau, kaip rašiau prieš savaitę kitame savo tekste – dabartinė Lietuvos valdžia tradiciškai imasi spręsti problemas ne iš to galo. Draudimai, ypač tie, kurie kėsinasi į žodžio laisvę, nėra efektyvūs, be to suteikia naujų galimybių tai pačiai priešiškai propagandai.

Labai norisi tikėti, jog aptariamų, demokratijai pavojingų įstatymo papildymo formuluočių problema iš tikrųjų yra vien lingvistinis kazusas, kuris bus ištaisytas.

Be to, priminsiu, jog protingas ir efektyvus būdas apginti Lietuvos valstybę, šalies gyventojų ryžtą ją ginti bei tautinę ir pilietinę tapatybę egzistuoja. Tai yra pozityvi Lietuvos dinamika, tobulėjimas, efektyvumas. Būtent tam reikėtų skirti visas jėgas, o ne naujų draudimų kūrimui. Kai bus pasiektas toks lygmuo, kai bet koks bandymas vaizduoti Lietuvą kaip „nevykusią valstybę“ (angl. failed state) kels mūsų šalies gyventojams nuoširdų juoką – tada ir minėtas iššūkis praras savo aktualumą.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius