Kas yra viešoji paslauga?
VIP yra ang­liš­ko žo­džių jun­gi­nio Ve­ry im­por­tant per­son san­trum­pa. Lie­tu­viš­kai – la­bai svar­bus as­muo, tad iš­ei­tų LSA. Kemb­ri­džo žo­dy­nas tei­gia, kad šia san­trum­pa api­bū­di­na­mas as­muo, su ku­riuo el­gia­ma­si ge­riau nei su pa­pras­tais (su­prask, ne­svar­biais) žmo­nė­mis, nes jis yra įta­kin­gas ar­ba įžy­mus. 

Akivaizdu, kad VIP sąvoka turi konotacijų, kurios asocijuojasi ne su pačiais gražiausiais žmonių santykių aspektais. Tačiau ji gali būti vartojama ir kontekste, kur būna visai adekvati. Pavyzdžiui, asmens sargybiniai neabejotinai išskiria tuos asmenis, kuriems gresia realus pavojus, – šiame kontekste jie tampa ir laikomi VIP. Dažniausiai pavojus kaip tik ir kyla dėl turimos įtakos arba žinomumo.

Jei jau prabilome apie diskriminaciją, tai ji mokyklose turi vykti tik pagal vieną požymį – kompetenciją, o ne tėvų kišenę.

VIP / LSA palata ligoninėje irgi, atrodytų, yra visai geras dalykas. Tik sąvoka VIP vartojama neformaliai ir ne visai tiksliai atitinka mano anksčiau pateiktą apibrėžimą. VIP palatos prieinamos ne tik įtakingiems ar įžymiems, bet tiesiog pasiruošusiems ir galintiems šiek tiek susimokėti asmenims. Tokioje palatoje pacientui ir jo artimiesiems yra patogiau ir jaukiau. Sakoma, kad tai irgi padeda sveikti. Pinigai už VIP palatą atitenka ligoninei, jie gali būti panaudoti kad ir geresniam maistui tiems pacientams, kurie neturi galimybės sveikti VIP palatoje arba didesniems gydytojų atlyginimams, arba tiesiog geram tarnybiniam automobiliui, kurio būtinai reikia ligoninės vyriausiajam gydytojui. Klausiate, kodėl būtinai? Atsakau, kad nežinau. Bet juk išsilavinę žmonės nusprendė, ir viešieji pirkimai įvyko. Ir neabejotinai pirkimo techninėje specifikacijoje išdėstyti labai svarūs ir nenuneigiami argumentai, kodėl reikia būtent odinių šildomų sėdynių ir visų varomųjų ratų.

Kadangi jau išsiaiškinome, kad VIP palatos yra geras dalykas ir, griežtai vadovaujantis apibrėžimu, jos jokios ne VIP, norėtųsi analogiją perkelti į kitą didelę viešųjų paslaugų sritį – švietimą. Nors apie tokią negirdėjau, neabejoju, kad neformaliai Lietuvoje galima rasti VIP klasę. Tokioje klasėje galbūt būtų išmanioji lenta, planšetiniai kompiuteriai visiems vaikams, padarytas puikus remontas, ergonomiški baldai, daugiau erdvės, funkcinis skirtingų erdvių suskirstymas, tokioje klasėje po pamokų būtų galimybė gauti neformaliojo ugdymo paslaugą, įtartinai primenančią korepeticiją ir pavadintą, pavyzdžiui, „taikomoji matematika“, kurios pagrindinis užsiėmimas – pritaikyti teorines žinias sprendžiant namų darbams duotas užduotis, paslaugiai prižiūrint ir padedant tam pačiam dalyko mokytojui, dėsčiusiam ir teoriją. Ir viskas čia gerai: jeigu dėstė teoriją, geriau supranta ir praktiką. Už tokį paslaugos pagerinimą tėvams, žinoma, reikėtų susimokėti. Tikiu, kad daugeliui tokia kaina pasirodytų ne per didelė, nes pagalvokite apie pranašumus: jūsų vaikas daugiau ir geriau išmoks, perims naudojimosi technologijomis įgūdžius, kurių iš tikrųjų reikės darbo rinkoje. Ar negalime tokio gėrio palyginti su greitesniu sveikimu VIP palatoje? Ir nepamirškime – VIP klasė naudinga ne tik VIP klasės mokiniams bei jų tėvams, bet ir visai mokyklai. Tie pinigai galbūt bus panaudoti visos mokyklos reikmėms, kiti vaikai iš „paprastų“ klasių irgi galbūt geriau dėl to mokysis.

Taigi ar galima VIP palatos ir VIP klasės analogija. Viena vertus, taip, kita vertus – ne. Ligoninės ir mokyklos teikia viešąsias paslaugas, tos paslaugos yra griežtai standartizuotos ir pagal tuos standartus ligoninės gauna ligonių kasų išmokas, mokyklos – mokinių krepšelius. Esant rinkos sąlygoms visi galime eiti į privačias gydymo įstaigas ir mokyklas, kur reikės primokėti ir dažnai daug. Ir daug kas vis tiek ten eina. Jei privačioms ligoninėms ir mokykloms leidžiame taikyti papildomus įkainius, kodėl tada ribojame viešąsias ligonines ir mokyklas užsiimti tuo pačiu? Tikra diskriminacija, kuri neleidžia mokėti orių atlyginimų gydytojams bei mokytojams ir dėl kurios šios dvi mūsų viešųjų paslaugų grupės Europos kontekste atrodo nelabai gerai. Bet jei jau prabilome apie diskriminaciją, tai ji mokyklose turi vykti tik pagal vieną požymį – kompetenciją, o ne tėvų kišenę. Tos diskriminacijos išraiška – pažymys. Vieniems – geresnis, kitiems – blogesnis, kitaip tariant, pagal pademonstruotas kompetencijas. Tai svarbu, ir visi žino, kad tai svarbu, nes tuo skiriasi pažangios šalys nuo atsilikėlių.

Taigi ką tik aprašiau dilemą. Jei traktuosime viešąją paslaugą kaip kažką, ką galima pagerinti primokėjus, užtikrinsime, kad visi paslaugų teikėjai – vieši ir privatūs – dalyvaus konkurencinėje kovoje lygiomis teisėmis. Bet jei tai pripažinsime, automatiškai negalėsime pripažinti, kad visi vaikai ir pacientai turi teisę būti vienodai išsilavinę ir sveiki pagal savo potencialą ir gyvenimo būdą.

Lietuvoje esame de facto šia dilemą išsprendę pirmojo varianto naudai. Valdžios atstovams daugeliu atvejų yra per įžūlu apie tai paskelbti viešai, bet neformaliai viskas leidžiama. Tačiau šis sprendimas nėra pažangios valstybės sprendimas. Pažangiose valstybėse sprendimas priimamas antrojo varianto naudai. Bet pasirinkti antrąjį variantą reikia vienos smulkmenos, kuriai iki šiol nepasiryžo nė viena valdžia ir, atrodo, nepasiryš ši: reikia apibrėžti aukštesnius paslaugų teikimo standartus ir atitinkamai nustatyti didesnius jų įkainius. Ir kalbama čia, ko gero, ne apie 10 ar 20 procentų.

Mantas Bileišis – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius