Kas sugriovė rūmus?
Nau­jo kul­tū­ros apib­rė­ži­mo są­vo­ka api­ma moks­lą, tva­rų vals­ty­bės vys­ty­mą­si ir tu­riz­mą. Kul­tū­ra yra ta so­cia­li­nė me­džia­ga, ku­ri su­da­ro ter­pę vals­ty­bės plė­trai. Kuo aukš­tes­nės ko­ky­bės ta me­džia­ga, tuo la­biau yra pa­žen­gu­si vals­ty­bė.

Lietuvos kultūros istorija turininga, bet sudėtinga. Daug kultūrinių objektų valstybės istorijos eigoje dėl karų ir okupacijų buvo sugriauta, keičiama jų paskirtis. Dabar laukia iššūkis tuos paminklus atstatyti ir restauruoti, įkvėpti į juos gyvybės. Bet vietoj to šimtmečius stovėję rūmai yra griaunami ir vietoj jų, net Vilniaus senamiestyje, dygsta vienodai atrodantys pastatai. Juos galima pamatyti įžengus pro Pacų rūmų vartus, žvelgiant į Išganytojo kalvos namų maketą ar bandymus pertvarkyti Klaipėdos senamiestį. Sovietiniais metais tai vadinosi pririšti objektą prie vietovės. Tas pats suprojektuotas tipinis pastatas buvo statomas skirtinguose miestuose. Bet dabar yra kitos galimybės, kodėl skurdinamas paveldas?

Kai intelekto trūksta, o paruošti solidų festivalį nemokama, tai tada turistus bandoma pritraukti „G taško“ paieška.

Didžiulis dar neatvertas Lietuvos kultūrinis paveldas pagrįstai gali tapti kultūrinio turizmo traukos objektu. Todėl toks didelis dėmesys turi būti skiriamas moderniai kultūros politikai. Ypač svarbu, kad paveldo objektai būtų įprasminti kultūriniame miesto gyvenime.

Garsūs kultūros festivaliai, tokie kaip Avinjono teatrų festivalis, Zalcburgo muzikos festivalis, Edinburgo frindžas, Lijono šviesų festivalis pritraukia turistus iš viso pasaulio ir išgarsina miestą ir šalį. Bet gerą festivalį paruošti yra sudėtinga – reikia daug pastangų ir žinių. Tad jo rengėjai turi būti aukšto intelekto žmonės. Kai intelekto trūksta, o paruošti solidų festivalį nemokama, tai tada turistus bandoma pritraukti „G taško“ paieška.

Vilniaus kultūrinis nuopuolis ir atsilikimas nuo pasaulio tendencijų nulemtas jaunimo įgytomis siaurai specializuotomis žiniomis. Jei į valdžią ateina žmonės, kurie kultūros politiką supranta kaip vulgarius juokelius apie antrą galą ir pigų popsą, tai reikia pripažinti, kad šalis netoli nuėjo nuo savo sovietinės praeities. Taip atrodė Lietuva prieš atsirandant Sąjūdžiui.

Aišku, pastaruoju metu jaunimui taikomos sofistikuotos poveikio priemonės. Jų bus naudojama vis daugiau. Visiems besinaudojantiems Facebook'u pravartu žinoti, kad prieš kurį laiką Facebook'as suteikė teises Rusijos kompanijoms naudotis savo duomenimis, galbūt ir elgesio algoritmų sudarymui. Nors dabar bandoma šiuos susitarimus pertvarkyti, bet kaip patys vadovai pripažįsta reikės laiko problemoms išspręsti.

Todėl potencialiai tokie algoritmai gali būti naudojami modeliuoti Lietuvos vartotojų elgesį. Moters, tik kaip sekso objekto vertinimas, yra Rusijos ir Baltarusijos šiuolaikinės kultūros dalis. Reikia tikėtis, kad aukštai kultūringa ir sąmoninga Lietuvos visuomenė sugebės tam pasakyti ne. Lietuvą jau ne kartą bandė įtraukti į svetimą kultūrinę erdvę. Bet tam visada buvo priešinamasi.

Kultūrinis susitelkimas padėjo Lietuvai atlaikyti okupacijas, trėmimus ir lagerius, suteikė dvasinių jėgų atstatyti Nepriklausomybę.

Jei atsirasdavo kultūrinio nuopolio, tai daugiausia dėl kaimiško godumo. Atvykusios iš tolimų kaimų merginos pirmos puldavo rūkyti, garsiai kalbėti, laisvai elgtis, nes iš kažkas joms juokais pasakė, kad taip turi elgtis miestietės. Moderni kultūra niekada nebuvo puritoniška, bet tarp R. Dichavičiaus nuogų kūnų kopų fone nuotraukų ir pusnuogių merginų striptizo barų reklamoje yra didžiulė kultūrinė praraja.

Tik ne Lietuva, čia vis dar normalu išnaudoti jaunus žmones ir jų jausmus. Tai bandoma net padaryti Vilniaus miesto, o ir šalies įvaizdžio dalimi. „G tašku.

Dabar godumas suvešėjo vėl, kai nauja tamsesnio kaimietiško mąstymo banga užplūdo miestus. Kaip galima dar paaiškinti siekį įtraukti vaikus į socialinių tinklų sekėjų gretas. Tikrąja prasme, tai yra vaikų išnaudojimas, siekiant uždirbti pinigų. Ar tai yra moralu įmonėms mokančioms asmenims už didesnịį sekėjų socialiniuose tinkluose skaičių? Ar tai atitinka vaikų teisių apsaugos įstatymus? Ir ką veikia gausios vaikus ginančios tarnybos? Ar su tuo sutinka tėvai, atiduodantys vaikus į psichologinę vergiją? Ar to turėtų mokyti mokytojai?

ES griežtai kovoja su mažamečių išnaudojimu besivystančiose pasaulio šalyse. Bet mokslininkai, įžvelgdami naujų technologijų pavojų, seniai ragina nustatyti ES standartus kiek ir kokių asmeninių duomenų gali rinkti socialiniai tinklai. Belgija jau surinko 20 tūkst. parašų pradėti asmens privatumo pažeidimo bylą Feisbukui. Nemažiau parašų yra surinkusios ir kitos ES šalys. Kol politikai dvejoja, visuomenė pati ėmėsi ryžtingų žingsnių.

Tik ne Lietuva, čia vis dar normalu išnaudoti jaunus žmones ir jų jausmus. Tai bandoma net padaryti Vilniaus miesto, o ir šalies įvaizdžio dalimi. „G tašku. Valstybės kultūros politikoje pasiektas taškas, toliau jau eiti nėra kur.

Margarita Starkevičiūtė yra ekonomistė, finansų ir ES institucijų ekspertė