Kas išeina iš mūsų širdžių?
Kai žmo­gaus pro­tą ir šir­dį apš­vie­čia Jė­zaus žo­džių iš­min­ties spin­du­liai, jo vi­du­je to­ly­džio įsi­šak­ni­ja su­vo­ki­mas, kad die­viš­kas mo­ky­mas, užuot nu­stel­bęs žmo­giš­kos pri­gim­ties da­ly­kus, juos tik su­kil­ni­na...

Šio sekmadienio Jokūbo laiško skaitinys byloja apie šviesybių Tėvą, nuo kurio sklindanti šviesa yra nekintanti bei tobula, turinti dievišką galią iš pašaknų pakeisti tuos žmones, kurie priima tiesos žodį – Evangeliją (žr. Jok 1, 17 – 18). Šis antgamtinis perkeitimas yra tinkamiausias Jėzaus žodžius paaiškinantis atsakymas, liudijantis apie alternatyvą moralinėms blogybėms, kurios išeinančios iš žmogaus vidaus, pirmiausia suteršia jį patį (žr. Mk 7, 20 – 23).

Nors yra tam tikra rizika, kad žmonės, klausydamiesi Dievo žodžio, jį priims paviršutiniškai, nes turi susiformavę įprotį nepatikliai vertinti iš nepatikimų pasaulietiškų žiniasklaidos šaltinių sklindančią informaciją, bet nėra ir nebus geresnio būdo į savo širdį priimti mus į Išganymą vedančią paties Dievo apreikštą žodžių tiesą, kaip įdėmus jų klausymas ir maldingas skaitymas. Kiekvienas, kas, pavyzdžiui, ketina per pamaldas klausytis Šventojo Rašto ištraukų ar ruošiasi tyloje skaityti Bibliją, teprisimena, kad kuo dėmesingiau priimsime Viešpaties žodį, tuo labiau jo imsime trokšti, net alkti, nes Jo tiesos šviesa palaipsniui pasklis mūsų sieloje, pasieks tolimiausias jos kerteles, ir mes galėsime tik džiaugtis, kai matysime, jog, malonei veikiant, kaskart labiau norime ir kasdienybėje vadovautis Jo absoliučios tiesos principais.

Tada budėsime ir saugosime šią mums iš aukštybių suteiktą dovaną, kuri priartina jos dosniausiąjį Davėją ir atveria mūsų protus, kad suvoktume, jog tikrasis mūsų gyvenimo lobis yra ne Jo kilniausios malonės, bet Jis Pats – Aukščiausiasis, viską dėl mūsų atidavęs, kad ir mes Jam kasdien viską patikėtume ir galėtume su Juo drauge ramybėje gyventi... Vis giliau pažindami Dievo charakterį suprasime ir savo gyvenime patirsime, kad kuo daugiau leidžiame savyje veikti Šventajai Dvasiai, tuo Ji mus labiau užvaldo, padeda atitolti nuo pasaulietiškų tuštybių, nes mūsų sąmonėje nušvinta tikrumas: iš tiesų verta šiame pasaulyje savanoriškai atsisakyti kai kurių dalykų, kad mūsų sielose kuo daugiau būtų erdvės bei laisvės veikti visur Esančiajam. Dvasinio gyvenimo augimas turėtų nesustabdomai ir pastebimai mus taip artinti prie Visagalio, kad su misionieriumi Smitu Vigelsvortu, gyvenusiu XX amžiuje, galėtume išdrįsti pripažinti, kad šie žodžiai yra mūsų siekiamybė: „Kiekvienas tikintysis Šventojoje Dvasioje turėtų pasiekti lygį, kur jis nebetrokštų nieko kito, išskyrus Dievą. Šventoji Dvasia turi mus užvaldyti: pripildyti ir vesti. Taip, dieviškai vesti. Yra didinga būti pripildytam Šventosios Dvasios!“

Kaip 2017 metais garsi mūsų šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė pasiekė rekordą –įveikė – 2.01 m aukštį, taip Dievas iš kiekvieno tikinčiojo pagrįstai tikisi, kad jie įveiks tuos gyvenimo sunkumus, su kuriais įžvalgiai leidžia susidurti, nes tik tada, kai stengiamės „peršokti“ į dvasines aukštumas pakeltą kartelę, išsiskleidžia mūsų dorybės, auga nuopelnų vaisiai, o atsidūrę amžinybėje pamatysime, kad dėl to tapome Dievo čempionais, jog iš tiesų, nors kartais ir nešdami savo nelengvas naštas suklupdavome, bet stengėmės su Kristumi ištvermingai priimti įvairius išmėginimus ir sąžiningai laimėti visas gyvenimo kovas. Čia tik tas laimi aukso medalį, kuris pirmas kerta finišo liniją, o Ten nebus pralaimėtojų, nes kas pasieks dangų, pasirodys, jog jie žemėje ne veltui tikėjo bei pasitikėjo tikruoju demonų ir mirties Nugalėtoju.

Kai netrukus į mūsų kraštą atvyks popiežius Pranciškus, nors kai kurie tėvynainiai į jį žvelgs kaip į garsenybę ar žvaigždę, beje, jo moralinio autoriteto šviesa išties šviečia kaip žvaigždė, bet jo vidinis nusiteikimas yra kitoks: jis siekia asmeniniu gyvenimo būdu panašėti į šv. Joną Krikštytoją, kad vis labiau jo asmenybė atspindėtų Tą, kuris yra visų valdžių Galva (Kol 2, 10). Šventasis Tėvas kalbės apie Kristų, kuris yra ir visada bus šlovingiausias Tėvo Sūnus, visus kviečiantis ateiti pas Jį, kad perdėm vartotojiškoje visuomenėje gyvenantieji lietuviai iš naujo galėtų perkainoti savo vertybes ir svarbiausius gyvenimo prioritetus perkelti į pirmą vietą... Ne tik žodžiais, bet ir nuoširdžia balso intonacija, plačia, džiugaus draugiškumo kupina šypsena, kiekvienu laiminančiu rankos judesiu ir visa esybe jis mums liudys, kad jame gyvena neišsenkančio gerumo Dievas – Jėzus, kuris trokšta, kad Jo ištikimi sekėjai jau dabar savyje turėtų Jo džiaugsmo pilnatvę (Jn 17, 13).

Apaštalas Paulius sakė: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ Tai –drąsūs ir prasmingi žodžiai, kuriuos galime priskirti ir popiežiui Pranciškui. Pasirinkęs šv. Pranciškaus Asyžiečio vardą, jis stengiasi pateisinti visišką šio šventojo pasitikėjimą Kristumi ir džiugų bei nuolankų tarnavimą vargšams savo gyvenime. Nepaprastas popiežiaus Pranciškaus paprastumas – didi malonė, kurios mums, ypač dvasininkams reikia, kad be mažiausio išdidumo artintumės prie kiekvieno žmogaus ir iš savo širdies lobyno iškeltume tik tai, kas gali praturtinti artimą (žr. Mt 13, 52).