Kartais ir opozicijai nepakenktų užsukti į Seimo posėdžius
Nors ne­se­niai ži­niask­lai­do­je bū­ta an­traš­čių, kad Ra­mū­no Kar­baus­kio ve­da­mi „vals­tie­čiai“ no­ri pa­vog­ti Ka­lė­das ir užd­raus­ti Ka­lė­dų Se­ne­lį, bet tai ti­krai ne­pa­na­šu į ti­kro­vę. Ir ne to­dėl, kad ne­bu­vo kal­bų, jog rei­kė­tų mū­sų lie­tu­viš­ką­jį Se­ne­lį Ka­lė­dą la­biau eksp­loa­tuo­ti ir ne­dai­nuo­ti ang­liš­kų ka­lė­di­nių dai­ne­lių, o to­dėl, kad val­dan­tie­ji pra­dė­jo ka­lė­di­nių do­va­nų se­zo­ną jau anks­ty­vą ru­de­nį. „Do­va­nos“ tie­siog pi­la­si kaip iš gau­sy­bės ra­go. Tik opo­zi­ci­ja, re­gis, net su­tri­ko ir ne­be­ži­no, ką su jo­mis da­ry­ti.

Taip sutriko, kad net tada, kai „valstiečiai“ dovanoja puikias progas stabdyti nekokybiškų įstatymų ar absurdiškų sprendimų priėmimą, opozicijos atstovai pamiršta ateiti į posėdžius ir balsuoti.

Opozicijos darbas nėra tik gaudyti bangas, kurias dažniau kelia žiniasklaida, o ne pati opozicija.

Galima dažnai labai pagrįstai piktintis „buldozeriu“ ir principu „tikslas pateisina priemones“, kuriuo vadovaujasi valdantieji. Pastarieji įvykiai, kai pinigai koalicijos partneriams gaunami pačiais neįtikimiausiais būdais ir trinami garso įrašai, rodo nerimą keliančias tendencijas. Tačiau kartais paprasti skaičiukai parodo, jog nors šiek tiek galima tą „buldozerį“ pristabdyti bent tam, kad būtų daugiau laiko diskusijoms Seimo salėje. Ir nenuvertinkime žodžio. Seime diskusijos turi vykti.

Neseniai posėdžio metu diskutuojant dėl LRT tyrimo komisijos išvadų, baigėsi laikas klausimams. Balsuojant dėl laiko pratęsimo, „už“ buvo 45, „prieš“ – 23, susilaikė 24 Seimo nariai. Tereikėjo trijų papildomų balsų. Ir jei balsavime būtų dalyvavę ne 18 Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narių, o 31 ar bent 21, laiko būtų atsiradę. Ir net pačioms išvadoms galėjo būti nepritarta po pateikimo, jei būtų dalyvavę dar bent 9 Seimo opozicijos nariai, nes balsuojant po pateikimo „už“ buvo 53, „prieš“ – 37, susilaikė 8 parlamentarai. Gal ir smulkmena, bet...

Kai vakariniuose posėdžiuose dažniausiai būna pateikiami įstatymų projektai, galima nesistebėti, jog apskritai viskas vyksta gana lengvai vien dėl to, kad opozicijos ten beveik nėra, ir vos susikrapšto koks trečdalis konservatorių bei dar keli liberalai.

Liberalų situacija jau ilgą laiką kelia klausimų dėl frakcijos vieningumo. Dar praėjusiais metais balsuojant dėl biudžeto, 3 liberalai nusprendė nepalaikyti bendros frakcijos pozicijos ir balsavo „už“. Svarstant rezoliuciją dėl premjero Sauliaus Skvernelio, 6 frakcijos nariai iš 13 apskritai nepasirodė.

Dar keistesnė situacija buvo, kai vyko balsavimas dėl Seimo komitetų sudėčių pakeitimo, numatant, jog Petras Gražulis tampa Žmogaus teisių komiteto nariu. Keturi liberalų frakcijos nariai pritarė tokiam sprendimui. Ir tai buvo tiesiog neįtikima. Žinoma, neįtikimas pats faktas, kad už tokį sprendimą buvo 56 iš 68 balsavusiųjų. Tiesa, balsavime dalyvavo vos 7 TS-LKD frakcijos nariai, nes kiti turbūt nelabai ir laiko turi tokiems balsavimams, kai jie vyksta vėlai vakare.

Todėl reikia pripažinti, kad opozicija ne visada yra budintis sarginis šuo. Neretai koncentruojamasi tik į tuos klausimus, kurie pritraukia žurnalistų kameras ir visos žiniasklaidos dėmesį. Tačiau kasdienis darbas ir priimami sprendimai kartais nesulaukia deramo opozicijos dėmesio. Net jei ir sunku atsverti valdančiosios daugumos balsus, tai ne priežastis nesigilinti ir neskirti pakankamai dėmesio ar tikėtis, jog kas nors iš kolegų atliks visą darbą.

Vertinant parlamentarų aktyvumą, reikia pažymėti, kad yra 50 Seimo narių, kurie nėra dalyvavę daugiau nei pusėje šioje sesijoje vykusių balsavimų. Iš jų 35 yra opozicijos nariai. Balsavimas savaime nerodo opozicijos darbo kokybės, tačiau tai yra viena dedamųjų. Situacija opozicijai dėkinga ir dėl to, jog valdančioji dauguma nėra perpildyta koalicija, o trijų frakcijų koalicija (nors kai kurie politikai aiškina, kad tai dviejų partijų koalicija, užsitikrinusi trečios palaikymą), turinti vos 73 balsus. Ir jei jų dar nepalaiko tam tikroje pilkojoje zonoje esanti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija, tuomet šansai stabdyti, opozicijos nuomone, ydingus sprendimus gerokai padidėja.

Kontrolės instrumentai (klausimai, paklausimai ir t. t.) turi būti išnaudojami, net jei valdantieji ir nėra linkę itin skrupulingai atsakinėti. Tačiau tik tai gali tapti argumentais kalbant, jog kažkas yra blogai. Dabar jau kalbama apie netinkamą vaiko teisių apsaugos sistemos veikimą. O ar kas nors domėjosi, kaip ta reforma įgyvendinama, nes juk visi sutartinai balsavo už tokius sprendimus (Aušra Maldeikienė buvo vienintelė susilaikiusi)?

Opozicijos darbas nėra tik gaudyti bangas, kurias dažniau kelia žiniasklaida, o ne pati opozicija. Būtent opozicija turėtų pirmoji rodyti valdžios klaidas. O tų klaidų tikrai netrūksta. Ir norisi tikėtis, jog bus ne tik reikalaujama premjero atsakymų dėl įrašo naikinimo, bet ir svarstant biudžetą bus rodomas aktyvumas, nes jo kokybiškas parengimas yra visos valstybės interesas.

Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto politologė