Kam žvanga antrankių varpai?
Su­ri­zi­kuo­siu bū­ti kiek ne­po­pu­lia­rus, kai ša­ly­je vy­rau­ja ko­lek­ty­vi­nis or­gaz­mas, pikt­žiu­ga, ova­ci­jos ir tei­sė­jų bei ad­vo­ka­tų krau­jo bei mė­sos troš­ki­mas. Įžvel­giu ta­me di­de­lę grės­mę. Kur kas di­des­nę, ne­gu ko­rup­ci­ja.

Specialiosios tarnybos kartu su prokuratūra atliko didelę operaciją, laiminamos ir skatinamos vykdomosios valdžios, kuomet parlamentas atostogavo. Viena valdžios šaka, už antrosios akių efektingai „patvarkė“ trečiąją.

Pradžioje paskelbtos pavardės tų asmenų, kurie yra vieši ir sulaikyti – teisėjų. Kitų pavardės, imituojant pagarbą nekaltumo prezumpcijai, paskelbtos nebuvo. Tik štai į apklausas jie, lyg būtų įtariami žmogžudystėmis, smurtu ar terorizmu, prieš blykstes ir objektyvus tempiami su antrankiais. Įdomu – kodėl ne su grandinėmis dar ir ant kojų? Juk būtų dar kiečiau. Taip – toks pas mus „reglamentavimas“. Oficialu, nors ir neaišku – kam to reikia.

Padaryta taip, kad būtų eilinį kartą sukurtas moralinis viešas linčas, išprovokuota minios neapykanta ir tauta būtų eilinį kartą paauklėta sovietų stalininio prokuroro Vyšinskio dvasia.

Ar jie kalti, ar ne – dabar nė neketinu aiškintis. Tebūnie prokurorai ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) superagentai yra teisūs. Atsakyti į tai turėtų teismas, bet padaryta taip, kad būtų eilinį kartą sukurtas moralinis viešas linčas, išprovokuota minios neapykanta ir tauta būtų eilinį kartą paauklėta sovietų stalininio prokuroro Vyšinskio dvasia. Anas buvo sakęs, kad prisipažinimas yra įrodymų motina.

Isteriškas minios džiūgavimas toks stiprus, lyg būtų deginamos raganos tais Viduramžių ir Renesanso sankirtos laikais. Lyg visi būtų atmintinai išmokę veikalą Malleus Maleficarum – dar žinomą, kaip „Raganų kūjis“. Toje žavioje dviejų to meto autorių knygelėje nurodoma, kad kuo raganavimu kaltinama persona logiškiau ginasi, tuo aiškiau, kad jai padeda nelabasis. Lyg iš inkvizicijos laikais gyvenusio Francisco Goyos paveikslų išlipę personažai veidaknygėse reikalauja „iki gyvos galvos“ ir net „sušaudymo“. Suabejojusius, ar jau dabar reikia antrankių ir priminusius nekaltumo prezumpcijas, nedelsiant išvadina vagių, o gal net velnių advokatais, kurie yra aiškiai papirkti. Mat visiems viskas neva seniai aišku. Bijomasi tik vieno, kad procesas per ilgai neužtruktų – norima stalininio tipo „troikių“ („trejukių“) tribunolų.

Advokatams ir teisėjams šio buko įniršio nė nebandanti perkalbėti vykdomoji valdžia siunčia signalą – prikąskite liežuvius, darykite, kaip mes liepiame, nes ir jums taip bus. Artėjant įvairiems rinkimams tai gali reikšti, kad galbūt išoriniai nesutarimai tarp dabartinės Simono Daukanto aikštės valdytojos ir premjero Sauliaus Skvernelio turi spektaklio, farso požymių?

„Neliečiamųjų laikai baigėsi“, – sovietinio „osobisto“ intonacija mesteli S. Skvernelis.

Taigi, drebėkite nepaklusnesni teisėjai, drebėk opozicija. Jokios prezumpcijos ir jokie imunitetai neapsaugos, nes tauta ir taip seniai žino, kad visi vagys ir nusikaltėliai, tad visada pritars bei nuteis iš anksto. Tautai nusispjauti, ar galima klausytis advokato ir kliento pokalbių, jai nerūpi net kaip būtent pasireiškia ta korupcija teismuose ir bendrai teisėsaugoje. Jai nerūpi, kad daugybę kartų metų metais tampomi ir kompromituojami nekalti žmonės. Jai tai tik dar didesnis įrodymas, kad „išteisino dėl korupcijos teismuose“. Jai nerūpi tokios keistos bylos, kuriose prokurorai ir spec. tarnybos lyg tyčia į teismą atneša tokius niekus, pagal kuriuos teisėjas neturėtų ir negalėtų nuteisti gal ir tikro nusikaltėlio.

Nerūpi, kaip tendencingai kupiūruojami masiškai pasiklausomi žmonių pokalbiai, kartais juos net papildant, jei ko nors trūksta. Net tokiems faktams išryškėjus niekas nesipiktina ir nepaklausia savęs – kodėl ir už kiek tai daroma? Paklausti gali tas, kas galvoja. Vagių ir korupcionierių kraujo bei mėsos ištroškusi minia negalvoja.

Miniai reikia reginio. Kai prieš kažkiek metų teismais abejojo Garliavos publika, ji buvo vadinama patvorine. Dabar, kai jau centralizuotai nutarta – paskelbti teismų sistema vagių irštva – patvorys virsta pasipiktinusiais piliečiais. Nes taip paranku.

Scenarijus, kai marginalizuojami teismai, nekaltumo prezumpcija paskelbiama nusikaltėlių prasimanymu, o opozicija (jei ji apskritai yra) nustėrusi tyli, yra išbandytas ne vienoje šalyje. Putinas, Lukašenka, Erdoganas ir kt. yra tai išbandę. Jiems pavyko. Pavyko irgi miniai pasipiktinusių „piliečių“ energingai pritariant.

Mieli kolegos, jūs irgi nesate „neliečiami“, o dalis piliečių juk irgi „seniai žino“, kokie jūs niekšai. Minia, kuriai viskas seniai aišku, yra baisesnė už bet kokią korupciją.

Kai paskui toks „pilietis“ pats atsiduria pagal prokurorų ir kurios nors šalies STT ar KGB valdomuose ir įbaugintuose teismuose, kur advokatai, dėl šventos ramybės, pabūna statistais, supratimas ne vienam ateina. Tik būna vėlu, nes taip anksčiau geista policinė valstybė be prezumpcijų, teisėjų imunitetų ir kitų „prasimanymų“ jau būna įsitvirtinusi ir savimi patenkinta.

Įstatymų pataisos aktualios žurnalistams, kuriose siūloma bausti už suabejojimą „jos didenybės“ valstybės institucijų tobulybe – jau Seime. Tad, mieli kolegos, jūs irgi nesate „neliečiami“, o dalis piliečių juk irgi „seniai žino“, kokie jūs niekšai. Nenustebkit, jei džiūgaus kada ir dėl jūsų antrankių. Minia, kuriai viskas seniai aišku, yra baisesnė už bet kokią korupciją.