Kam Kremliui reikalinga įtampa Balkanuose?
Vla­di­mi­ro Pu­ti­no per­rin­ki­mas Ru­si­jos pre­zi­den­tu nie­kam nuo­sta­bos ne­ke­lia. Ta­čiau tai ver­čia svars­ty­ti klau­si­mą, ko­kių geo­po­li­ti­nių žai­di­mų ir jų pa­sek­mių mes su­lauk­si­me iš Ru­si­jos pu­sės per ar­ti­miau­sius še­šis me­tus. Kad to­kių žai­di­mų bus – be­veik ne­abe­jo­ja­ma.

Kremliaus šeimininkai gan senokai gyvena virtualioje realybėje, kurioje JAV „siekia pavergti Rusiją“ ir visi įvykiai pasaulyje yra apsprendžiami Amerikos hegemonijos ir tik Rusija ryžtasi stoti į kovą prieš „klastingą Vašingtoną“. Maskva yra įsitikinusi, kad ji kovoja su JAV tiek Ukrainoje, tiek Sirijoje. Ko gero, Vašingtone būtų labai nustebę apie tai sužinoję.

JAV analitinis centras „Užsienio politikos tyrimų institutas“ („Foreign Policy Research Institute“) paskelbė ataskaitą, kurioje kalbama apie „Donbaso scenarijaus“ atkartojimo pavojų Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Tačiau esminė problema yra ta, jog Kremliaus virtuali realybė lemia Rusijos veiksmus, o tai reiškia, jog minėtas iškreiptas Maskvos matymas turi pasekmes realiame pasaulyje.

Po 2014 metų klausimai „Kas sekantis?“ ir „Kur vėl prasiverš Rusijos geopolitinės ambicijos?“ nepraranda savo aktualumo. Baimių būta visokių – tiek dėl „žaliųjų žmogeliukų“ atsiradimo kur nors Narvoje, Daugpilyje ar Visagine, tiek dėl to, jog sekančiu natūraliu taikiniu taps Baltarusija, kaip lengvas ir galimybių pasipriešinti neturintis grobis.

Tačiau panašu, jog Maskva nesirengia rinktis akivaizdžių taikinių. Pirmiausiai, akivaizdūs taikiniai palieka Kremlių be strateginio pranašumo. Be to, lieka klausimas, ar tikslai iš tikrųjų pateisins įdėtas pastangas. Per pastaruosius kelis metus NATO sustiprino Baltijos šalių apsaugą ir pademonstravo ryžtą veikti, tad avantiūros kaina šiame regione Kremliui gali būti gana didelė. Tuo tarpu, Baltarusija ir taip yra Maskvos kišenėje. Be to, jos aneksavimas taptų dar vienu signalu NATO, jog būtina dar labiau stiprinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybą.

Panašu, kad Kremlius šiandien pasirinko kitą – kiek netikėtą – taikinį. Kovo viduryje JAV analitinis centras „Užsienio politikos tyrimų institutas“ („Foreign Policy Research Institute“) paskelbė ataskaitą, kurioje kalbama apie „Donbaso scenarijaus“ atkartojimo pavojų Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Minėtoje ataskaitoje yra daug įdomių niuansų. Tačiau pirmiausiai reikėtų pasakyti porą žodžių apie pačią Bosniją ir Hercegoviną ir tai, kodėl ši valstybė iš tikrųjų yra gana parankus taikinys Kremliui ir jo naujam hibridiniam karui. Ši nedidelė Balkanų regiono valstybė sudaryta iš kelių administracinių dalių – Bosnijos ir Hercegovinos federacijos, Serbų respublikos ir Brčko apygardos. Ji neturi klasikinio šalies vadovo – vietoje to vienu iš valdžios organų yra prezidiumas, kurį sudaro po atstovą nuo visu trijų administracinių dalių.

Bosnija ir Hercegovina taip pat išlieka tarp vargingiausiai gyvenančių Europos šalių. Jos viduje kunkuliuoja ne tik socialinė, bet ir etninė bei religinė įtampos. Todėl ir Kremliui nereikia dėti daug pastangų, siekiant destabilizuoti padėtį šioje valstybėje.

Todėl ir Kremliui nereikia dėti daug pastangų, siekiant destabilizuoti padėtį šioje valstybėje.

Minėtoje „Užsienio politikos tyrimų instituto“ analitinėje ataskaitoje pažymima, jog Rusija siekia veikti Bosnijoje ir Hercegovinoje būtent per Serbų respubliką. Kremlius bando išnaudoti istorinę serbų simpatiją Rusijai, be to išnaudoti Jugoslavijos subyrėjimu įskaudintą serbų nacionalizmą. Ataskaitos autorių duomenimis, Rusija treniruoja Serbų respublikos policijos pajėgas, pardavinėja joms ginkluotę bei palaiko vietines sukarintas organizacijas. Pažymima, kad regione aktyviai veikia ir baikerių klubas „Nakties vilkai“, kurie savo laiku atliko vaidmenį ir Krymo užgrobimo istorijoje.

Svarbu paminėti, jog tai yra ne pirmas signalas, kad Rusija pasirinko savo nauju taikiniu Balkanus. Dar 2016 metais žlugo Kremliaus inspiruotas valstybinis perversmas Juodkalnijoje. Pažymima, jog Maskva rengė šioje mažoje Balkanų valstybėje perversmą reaguodama į tai, jog šalis buvo oficialiai pakviesta prisijungti prie NATO. Tokiu būdu siekta sužlugdyti Juodkalnijos narystę aljanse bei destabilizuoti visą regioną. Perversmą sužlugdė Serbijos, kurios piliečiai buvo įtraukti į sąmokslą, specialiųjų tarnybų veiksmai. Panašu, kad Belgradas nusprendė, jog jam nereikia nestabilumo savo pašonėje. Nors visus šiuos dalykus buvo bandoma išlaikyti paslaptyje, vengiant tiesiogiai rodyti pirštu į Maskvą – informacija apie rengtą perversmą galiausiai iškilo į paviršių.

Rusijos aktyvumas Balkanų regione turi aiškius strateginius tikslus. Cituotos analitinės ataskaitos autoriai mano, jog esminis Rusijos noras yra pasiekti revanšo dėl Jugoslavijos karo – pademonstruoti, kad NATO taikos politika regione patyrė fiasko. Taip pat tokiu būdu būtų sustabdyta potenciali Europos Sąjungos plėtra (pavyzdžiui, Juodkalnija turi ES šalies-kandidatės statusą, o Bosnija ir Hercegovina vertinama kaip potenciali šalis-kandidatė).

Tačiau, tiesą sakant, Balkanų destabilizavimo pasekmės (ir patys Kremliaus siekiai) gali būti platesni, nei nurodyta minėtoje ataskaitoje. Sukurdama Bosnijoje ir Hercegovinoje „naują Donbasą“ Rusija priverstų koncentruotis NATO į dar vieną įtampos šaltinį. Kitaip sakant, taip būtų atvertas „naujas frontas“ greta aljanso.

Karinis konfliktas Balkanų regione reikštų ir pabėgėlių krizės stiprėjimą, kas taptų nauju smūgių Europos Sąjungai, kuri vis dar sprendžia pabėgėlių iš Artimųjų Rytų klausimą.

Atsižvelgiant į visą tai, galima pasakyti, jog Balkanų pasirinkimas naujam „susidūrimui su Vakarais“, žiūrint iš Rusijos požiūrio taško, buvo visai ne atsitiktinis. Kitas klausimas – ar analitikų įspėjimas bus išgirstas ir ar Vakarai sugebės laiku sureaguoti į minėtą grėsmę. Į tarptautinį diskursą dar labai sunkiai grįžta supratimas, jog šiandieninė Rusija daugelyje parametru kopijuoja Sovietų Sąjungos geopolitines strategijas bei elgiasi pagal Šaltojo karo taisykles. Vakarams, iš tikrųjų nėra kito pasirinkimo, kaip priimti šią naują (o iš esmės – gerokai primirštą) realybę, bei prisiminti, kaip reikia reaguoti tokioje situacijoje.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.