Kalba keliant vėliavas Nepriklausomybės aikštėje

Suluš tavo peiliai. Ką sakė Antanas iš Anykščių ciesoriui Rasėjos

Sveikinu jus, piliečiai, laisvos respublikos žmonės!

Šiandien ypatinga diena ir nepaprastas prisiminimas, kaip Lietuva dar sykį istorijoje kėlėsi tartum iš numirusiųjų.

Net Adomas Mickevičius 19-me šimtmety buvo liūdnai sakęs, kad jo tėvynė Lietuva – visa jau praeityje...

Ne, ji ligi dabar nuolat sako „Aš čia – gyva“, ir prieš 30 metų su Sąjūdžiu kėlėsi vėl gyventi.

Dar pirmojo Atgimimo ir knygnešystės pragiedrulių dainius Maironis regėjo ir skelbė:

Žiūrėkit, Vasario 16-osios keliais vėl ateina Lietuva, „pati savęs valdovė“.

Įsiklausykim, kokie žodžiai!

Ne Rusija – Lietuvos valdovė, ne Vokietija arba Lenkija, o pati tauta ir šalis su savo teise būti ir tikėjimu, kad verta būti. Nūnai tai vadinama suverenumu, suverenitetu. Pati savęs valdovė.

Ir vėl ji sunaikinama, vėl pavergta, kovojanti laisvės kovą, ir dar sykį keliasi.

Griūna eilinė imperija, melagingai pasivadinusi mitologine „Sovietų Sąjunga“, nors jokia savanoriška sąjunga nė nekvepėjo.

Įvyko! Žmonės norėjo gyventi kitaip.

Radosi dvasioje laisva Antroji Respublika, Kovo 11-osios Lietuva! Mūsų valstybės atkūrimo akte pasakyta: Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija, o Aukščiausioji Taryba pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.

Darsyk atmesta graudi pasmerktųjų nuostata: išnyksim kaip dūmas neblaškomas vėjo...

Nenorim išnykti. Ir dar vardan šviesios komunizmo vergų ateities. Nejau? Kas taip nutarė?

O, tai ne tik istorijos vėjo valia, ponai draugai; dar ir mes turim ką pasakyti. Ligi dabar pasauliui teskamba mūsų žodis. Lietuva.

Pasakėm kovo 11-ąją ir toliau sakom: esame! Būsim!

Tai tu, sūnau Šiaurės ir žiaurusis tirone, milijonų trėmike, žinok: „suluš tavo peiliai, pats tu teksi eilei!“

Kieno, kurio senovės pranašo tai žodžiai? Čia kietos kaip plienas Antano Baranausko daĩnos – iš tamsiausio 19-ojo šimtmečio.

„Anei rašto, anei druko

mums turėt neduoda,

sako: tegul bus Lietuva

ir tamsi ir juoda.“

Ir vis dėlto nebus, kaip tu nori, ciesoriau. „Nebus kaip tu nori. Bus kaip Dievas duos, ne tavo priesakai nedori!“

Kokie jie bebūtų, tie priesakai – marksistiniai ar deržaviniai – bet „suluš tavo peiliai“, net jei būtų branduoliniai ir kibernetiniai. Visi grobiamieji karai – be prasmės.

O mano kabinete šaltuose AT rūmuose po Kovo 11-osios stovėjo didelis posėdžių stalas užtiestas kaimo moters išausta juosta:

„Palaimink, Viešpatie galingas,

lietuvių pastangas teisingas“.

Anuomet Jis palaimino.

Tad ir dabar neišduokim nei patys savęs, nei Dievo palaimos.

Budėkite, kariai.