Kai pamiršti stuburą, ateina verygmetis
Vis daž­niau gir­di­me apie ket­vir­tą­ją pra­mo­nės re­vo­liu­ci­ją, apie tai, kad ne­tru­kus ro­bo­tai pa­keis žmo­nes. 

Žiūrėdamas žurnalistės Ritos Miliūtės pokalbį su kibernetinio saugumo ekspertu Dariumi Povilaičiu ir Aurelijumi Veryga, kuris dabar yra sveikatos apsaugos ministras, pagalvojau, kas būtų, jei išsipildytų robotizacijos scenarijus.

Atrodo, Vasaros gatvės sindromas skleidžiasi visa galia – politikai savo fantazijas verčia įkūnyti privatų verslą.

Galiu klysti, tačiau bent jau šiandien robotai sugeba varžtus sukti, dulkes valyti, šachmatais žaisti, net eilėraščius rašyti, bet abejoju, ar įstengtų kurti bendruomenę, kurios pagrindas būtų ne algoritmai, o tikėjimas, empatija, gal net į įstatymų rėmus netelpanti logika.

Keliais sakiniais priminsiu pastarąją istoriją. D. Povilaitis, liepą prisijungęs prie e. sveikatos sistemos, pamatė, kad čia galima rasti pacientų asmens duomenis, kurie nebūtinai susiję su sveikata: asmens kodą, gyvenamąją vietą, net giminystės ryšius. Jis tokias sistemos klaidas paviešino, bet, užuot sulaukęs padėkos ir trūkumų pašalinimo, gavo į paširdžius nuo ministro – šis kreipėsi į teisėsaugos organus dėl neva pažeistų asmens duomenų apsaugos taisyklių. Jei gerai pamenu, už tai gresia ir baudžiamoji atsakomybė.

Tokia ministro pozicija atrodo buka ir atgrasi. Jei lyg robotai būtume aklai žiūrėję galiojančių įstatymų, turbūt iki šiol vykdytume penkmečio planus. Nuoširdžiai nesuprantu, ar A. Verygai sunku susidoroti su darbais, ar priešingai – ropojant karjeros laiptais pakilta į tokias aukštumas, kuriose bakstelėjimas pirštu į kompetencijos stoką suvokiamas lyg asmeninis įžeidimas ir dieviškos aureolės vagystė? Galia visuomet svaigina, o dabartinės valdžios soduose narciziškumo sindromas veši ir netręšiamas.

Šiame kontekste vėl pasigendu aktyvesnio opozicijos vaidmens, kuri už pilietinio aktyvumo žlugdymą, už bandymą varžyti asmens laisvę bent jau pasiaiškinti pakviestų ministrą į frakciją. Bijau, kad ir opozicijai save priskiriantieji susirgo didybės ar tuštybės manija. Antai konservatorius-krikščionis demokratas Vytautas Kernagis siūlo įpareigoti radijo stotis transliuoti ne mažiau kaip 35 proc. nacionalinių kūrinių.

Atrodo, Vasaros gatvės sindromas skleidžiasi visa galia – politikai savo fantazijas verčia įkūnyti privatų verslą. Jei V. Kernagiui trūksta lietuviškų dainų, tegul pats kuria radijo studiją „Pūkas trys“ ir ten duoda garo, kai tik širdis geidžia.

Sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Visuomenė, bukinama jos išrinktųjų, taip pat pripranta ir viliasi, jog verygmetis amžinai netruks. Tik kiekvienas turėtų paklausti savęs, ar nori priprasti prie tos virvės? Ar pakanka vien feisbuke emocijomis pasidalyti, o gal atėjo laikas gatvėse pasakyti „pakaks“?

Komentaras skambėjo per LRT radiją