Ką šių dienų karų Europoje autorius veikė Paryžiuje?
Dau­ge­lio ša­lių va­do­vai sek­ma­die­nį į Par­yžių at­vy­ko pa­mi­nė­ti Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos 100-ųjų me­ti­nių. Šis ka­ras ypač skau­džiai at­si­lie­pė Eu­ro­pai. Tarp sve­čių bu­vo ir Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas, as­muo, ku­rio ini­cia­ty­va ir šian­dien vyks­ta ka­ras Don­ba­se.

Tomis dienomis, kai pasaulio šalių lyderiai Paryžiuje kalbėjo apie taiką ir apie tai, kad būtina padaryti viską, jog būtų užkirstas kelias naujo karo galimybei, rytiniame Europos regione, Donbase, toliau liejosi kraujas, žuvo Ukrainos kariai. Tą patį sekmadienį pasaulio žvilgsnis krypo ne tik į Paryžių, bet ir į Donecką bei Luhanską. Maskvos palaikomi separatistai ten rinko savo vadovus, prieš tai parinktus Kremliaus. Vienareikšmiškai suvokiama, kad šie „rinkimai“ – tai žingsnis į tolesnę Rusijos karo prieš Ukrainą eskalaciją Donbase. Per šį karą jau žuvo per 10 tūkst. žmonių.

Iškilmių Paryžiuje išvakarėse jų iniciatorius Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad Europai reikia galvoti, kaip atsakyti į agresyvią Rusijos ir Kinijos politiką bei nenuspėjamus pastarojo meto JAV vadovo veiksmus.

Kas tai – atsitiktinumas ar dar vienas V. Putino akibrokštas Europai? Kiek anksčiau Austrijos užsienio reikalų ministrė padovanojo V. Putinui neįkainojamą viešųjų ryšių dovaną, kai šoko su juo valsą per savo vestuvių ceremoniją, o šalies kancleris vėliau vyko į Maskvą.

Ir štai atsakomoji Kremliaus „dovana“ Austrijai: susitikimo Paryžiuje išvakarėse pasklido žinia, kad Rusija šioje šalyje vykdė aktyvią šnipinėjimo veiklą. Austrijos užsienio reikalų ministrė atšaukė savo kelionę į Rusiją ir susitikimą su asmeniu, kurį dar visai neseniai laikė vienu garbingiausiu savo vestuvių ceremonijos svečiu. Negali nesistebėti tokiu kai kurių Europos šalių naivumu, nors, aišku, daug ką lemia ir tų šalių ar politikų verslo interesai.

O Maskva užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpomis pamokė Austriją, kaip, jos nuomone, reikia spręsti tokio pobūdžio nesusipratimus tarp valstybių. Esą nereikia visko kelti į dienos šviesą. Galima spręsti tyliai.

Iškilmių Paryžiuje išvakarėse jų iniciatorius Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, kad Europai reikia galvoti, kaip atsakyti į agresyvią Rusijos ir Kinijos politiką bei nenuspėjamus pastarojo meto JAV vadovo veiksmus. Ir dūrė kaip pirštu į akį. Iš ten nuskambėjo dar vienas grasinimas panaudoti branduolinį ginklą, tarsi tąsa garsaus pareiškimo, padaryto spalio mėnesį Valdajaus forume V. Putino lūpomis: esą jei dabar kiltų branduolinis karas, Rusijos atstovai kaip kankiniai patektų į rojų, o jos priešai nudvėstų.

Anksčiau tokia leksika apie kankinystę svaidėsi tik vadinamosios „Islamo valstybės“ lyderiai, žinomi savo ideologija apie istorinę neteisybę ir blogus Vakarus, teritorine ekspansija, sugebėjimu panaudoti religiją savo interesams. Ar Vakarų šalys galėtų įsivaizduoti bendras iškilmes su tokiais veikėjais?

Pirmasis pasaulinis karas buvo ne vienintelis baisus karas XX amžiaus Europoje. Prieš 70 metų Miunchene uždegta žalia šviesa Antrajam pasauliniam karui. Tai – tarsi Pirmojo pasaulinio karo neišmokta pamoka. Po 1945-ųjų Europoje buvo įsivyravusi taika, jei neskaitysime partizanų kovos prieš sovietus Baltijos šalyse ir Vakarų Ukrainoje.

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje buvo tik keletas daug aukų nusinešusių karų. Vieno jų autorius – buvusios Jugoslavijos prezidentas Slobodanas Miloševičius, kaip karo Balkanuose sukėlėjas sėdęs į Hagos teismo suolą. Kitas asmuo – V. Putinas, karo Čečėnijoje ir Donbase bei pirmos po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje aneksijos – Ukrainai priklausančio Krymo – autorius.

Ar būtų galima įsivaizduoti, kad Vakarų šalys, tebevykstant karui Balkanuose, į iškilmes, o ne prie derybų agresijai stabdyti stalo pakviestų sėsti S. Miloševičių? Suprantama, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl S. Miloševičius sėdo į kaltinamųjų suolą Hagoje, o V. Putinas nesusidūrė su jokia rimta atsakomybe, – Rusijos turimos didelės branduolinio ginklo atsargos. Bet kokio rimtesnio karo metu ji pelenais gali paversti visą planetą.

Aišku, su tokia šalimi ir jos lyderiu būtina kalbėtis, o karine jėga situacijos nelabai pakeisi. NATO šalių gynybos potencialo stiprinimas – tik atgrasomoji priemonė, kad Maskva NATO šalyse nebandytų pakartoti to, ką padarė ir daro Ukrainoje.

Tačiau jei iki galo neveikia ekonominės sankcijos, kurias Vakarai įvedė Rusijai, galbūt galima pažiūrėti į analogus, kaip bandoma rimtai stabdyti regioninio hibridinio karo pastangas, pavyzdžiui, prieš Teherano režimą? Ar galima įsivaizduoti, kad Vakarų šalys Irano vadovus kviestų į bendras iškilmes?

Atsakymai, kodėl kviečiamas V. Putinas, yra trys. Tai – verslo interesai, branduolinė jėga ir pagaliau nenoras įvardyti jo kaip karų Europoje autoriaus. Beje, ir 70 metų senumo neišmokta pamoka, kai agresorius Miunchene buvo stabdomas tik nuolaidomis.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas