Ką Rusijai reiškia trys metai be Boriso Nemcovo?
Į šio teks­to pa­va­di­ni­mą iš ti­krų­jų iš­kel­tas su­dė­tin­gas klau­si­mas. Vie­na ver­tus, pa­pras­tai ir ci­niš­kai ga­li­ma bū­tų at­sa­ky­ti: „Nie­ko ne­reiš­kia“. Da­bar­ti­nia­me vie­ša­me Ru­si­jos gy­ve­ni­me ne­la­bai yra vie­tos ti­krai opo­zi­ci­jai ir opo­zi­ci­niai po­li­ti­kai. Dau­gu­ma Ru­si­jos gy­ven­to­jų net ne­pas­te­bė­jo, jog tai „trys me­tai be Bo­ri­so Ne­mco­vo“.

Kita vertus, galima teigti, jog B. Nemcovo nužudymas prieš trejus metus vasario 27 dienos vakare pačioje Maskvos širdyje – ant tilto priešais Kremlių – tapo Rusijai didžiuoju, nors gal iki galo ir nesuprastu, nuostoliu. Ypač tai galima akcentuoti dabar, kai mažiau nei mėnuo lieka iki „Putino perrinkimo“ ketvirtai kadencijai.

Tačiau dėl savo ideologinių pozicijų vargu ar A. Navalnas gali pretenduoti sujungti nesisteminę opoziciją.

Šiandien neapleidžia mintis, kad su B. Nemcovu ši priešrinkiminė kampanija galėtų būti kitokia. Žinoma, nereikėtų turėti ypatingų iliuzijų. Vladimiras Putinas bent jau kol kas akivaizdžiai nesirengia atiduoti savo turimos valdžios ir galių kam nors kitam (o jeigu ir planuotų tai padaryti, tai valdžia ir galios tikrai neatitektų opozicijos atstovui). Bet B. Nemcovo kandidatavimas tikrai galėtų įnešti gyvumo į dabartinį beprasmį priešrinkiminį procesą, o taip pat suteiktų vilčių, kad realus politinis gyvenimas Rusijoje kada nors galėtų atgimti.

Kelis paskutinius metus iki savo tragiškos žūties B. Nemcovas buvo, ko gero, pagrindiniu politiku vadinamosios nesisteminės Rusijos opozicijos gretose. Būtina paminėti, jog pati nesisteminė opozicija (vadinama taip, nes Rusijos Dūmoje sėdi sisteminė, t.y. kišeninė Rusijos valdžios opozicija) yra labai marga. Kalbėti apie jos vieningumą yra sunku, nes ji bando vienyti visą spektrą iš oficialios politikos išstumtų jėgų – nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų.

Vienintelė nesisteminę opoziciją vienijanti idėja yra „Rusija be Putino“. Dėl šios priežasties opozicinės jėgos yra pagrįstai kritikuojamos, nes jos iš esmės negali tarpusavyje susitarti dėl pozityvios programos – ką daryti, kai Putino pagaliau nebeliks? Čia kiek politinių jėgų – tiek nuomonių, kas rodo esminį nesisteminės opozicijos susiskaldymą ir sąlygoja jos silpnumą.

Tarp nesisteminės opozicijos atstovų nėra žmogaus, kuris galėtų apjungti šias skirtingas jėgas kokiam nors bendram darbui. Iš tikrųjų, man atrodo, jog B. Nemcovas buvo paskutiniu tai galėjusiu padaryti politiku, tad dabar belieka laukti, kad kas nors pasirodytų horizonte.

Žinoma, su manimi galima ginčytis ir teigti, pavyzdžiui, kad tokiu žmogumi šiandien yra Aleksejus Navalnas. Taip, jis dabar yra ryškiausios realios opozicijos V. Putino režimui atstovas. Tačiau dėl savo ideologinių pozicijų vargu ar A. Navalnas gali pretenduoti sujungti nesisteminę opoziciją. Šiandien net savotiškai vengiama akcentuoti, kad pagal savo pažiūras jis yra artimas rusų nacionalistams, be to ir Krymo užgrobimas neatrodo jam tokia jau didele problema (dėl šio veiksmo jis iš esmės priekaištų V. Putinui neturi).

Gana juokinga būtų kalbėti ir apie Kseniją Sobčak kaip apie Rusijos opozicijos viltį. Numanoma, jog ji yra Kremliaus projektas. Nors K. Sobčak iš esmės sako teisingus dalykus – beje, ir apie Krymą (paraleliai pastebima, jog ji vienintelė, kam leidžiama be pasekmių kalbėti apie tai, jog pusiasalis buvo užgrobtas neteisėtai), pagrindinę savo funkciją ji jau atliko. Dėl K. Sobčak dalyvavimo rinkimuose labai nevieninga nesisteminė Rusijos opozicija dar labiau susiskaldė. Dabar jos atstovai aršiai ginčijasi dėl to, ar reikėtų kovo 18 dieną eiti į rinkimus (ir atiduoti balsą už K. Sobčak, kad būtų parodyta, jog yra žmonių, kurie geidžia permainų), ar verčiau boikotuoti šį farsą (nes A. Navalnas taip ir nebuvo užregistruotas kandidatu, o ir „rinkimų“ rezultatai iš anksto yra aiškūs).

Tačiau žmonės, kurie užsakė ir įvykdė šį nusikaltimą iš tikrųjų padarė V. Putino režimui didelę paslaugą.

Apie kitus Rusijos nesisteminės opozicijos atstovus kol kas šiame kontekste kalbėti plačiau neverta, net apie gana žinomus ir ryškius – tokius, kaip, pavyzdžiui, Garis Kasparovas ar Ilja Jašinas. Ir čia tenka grįžti prie tos minties, kuriai ir skirtas šis tekstas – ką Rusijai reiškia trys metai be B. Nemcovo?

Galima priminti, jog politinis B. Nemcovo gyvenimas prasidėjo iškarto po Sovietų Sąjungos žlugimo. Jis atstovavo vadinamuosius jaunuosius Rusijos demokratus. Be to, B. Nemcovas turėjo nemenką politinę patirtį, dirbo tiek Rusijos Federacijos vyriausybėje, tiek parlamente. Svarbus dalykas yra ir tai, jog tam momentui, kai jis buvo nušautas – B. Nemcovas dirbo Jaraslavlio srities vietinės Dūmos deputatu, t.y. tęsė politinę karjerą savivaldos lygmeniu net egzistuojančioje Rusijos politinėje sistemoje. Kitaip tariant, turėjo realios, o ne įsivaizduojamos politinės patirties bei savotiškai palaikė savo politinę formą.

Nesiruošiu teigti, jog prieš trejus metus B. Nemcovas buvo nužudytas galvojant apie dabartinius Rusijos prezidento rinkimus. Tačiau žmonės, kurie užsakė ir įvykdė šį nusikaltimą iš tikrųjų padarė V. Putino režimui didelę paslaugą. O Rusija gal taip ir nesuprato, ką jį prarado kartu su šio žmogaus ir politiko mirtimi. Galiausiai, per valstybinius Rusijos televizijos kanalus apie tai nepapasakos.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.