Jis buvo 2 mm ilgio gemalu
Die­vo Sū­nus, at­ei­da­mas pas mus iš ki­tos ti­kro­vės ir su­si­ma­žin­da­mas iki pli­ka aki­mi ne­ma­to­mos ląs­te­lės, ap­si­gy­ve­no nau­juo­se „na­muo­se“ – Mer­ge­lės Ma­ri­jos įsčių tam­so­je. Jis ta­po ge­ma­lu, kad žmo­ni­jos is­to­ri­jos vai­ras bū­tų pa­suk­tas ki­ta link­me...

Garbingoji Marija, ne iš kūno ir vyro norų (žr. Jn 1, 13), o dėl Dievo Dvasios nužengimo bei Aukščiausiojo galybės prisilietimo (žr. Lk 1, 35), tapo nėščia ir apsilankė pas giminaitę Elzbietą, kuri irgi laukėsi kūdikio. Kai tik Marija pasveikino Elzbietą, Dievo Motinos artumas bei Jos ištarti žodžiai ne tik antgamtine srove užliejo kunigo Zacharijo žmonos širdį, bet ir pasiekė jos įsčiose spurdantį kūdikėlį Joną, kuris net „šoktelėjo iš džiaugsmo“ (Lk 1, 44).

Ne Elzbieta pašoko, bet jos negimęs kūdikis, tarsi gavęs Dvasios švelnų niuksą, striktelėjo, taip simbolizuodamas būsimą savo pranašišką pašaukimą... Tai – tarsi pirmas Jėzaus pirmtako iškalbingas judesys, bylojantis, kad kas priims Gerąją Žinią giliai į širdį, patirs Kristaus džiaugsmo apstumą (žr. Jn 17, 13). Juk ateityje Jonas Krikštytojas turės parodyti kitiems Tą, kuris, palikęs dangaus šlovės sostą ir atsisakęs sau priderančių džiaugsmų (Žyd 12, 2), dabar ir Pats tapo gemalu išrinktosios Moters įsčiose, kuri buvo specialiai apsaugota nuo pirmapradės kaltės sutepties.

Dievas – negalimų dalykų Autorius; savo begaliniu dosnumu Jis sulaužo mūsų prigimtinio pasaulio įvaizdžių rėmus ir sako: „Aš visada dėl jūsų darau daugiau nei galite įsivaizduoti. Užuot savo perdėm žmogiškomis mintimis riboję mano veikimą, verčiau Biblijos tiesų pažinimu kaskart atnaujinkite savo protus bei širdis, ir tada atsivers dvasiniai horizontai, ir Neregimybės labiau ilgėsitės nei galėjote numanyti“.

Kaip „nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3), taip ir Elzbieta, tik dėl to, kad buvo pripildyta Dvasios, išdrįso į Motiną Mariją kreiptis, kaip į labiausiai palaimintą iš visų pasaulio moterų ir Joje „pasislėpusį“ Sūnų pavadinti net Viešpačiu (žr. Lk 1, 43). Panašiai ir kiekvienas tikintysis, kai, pavyzdžiui, prieš apmąstydamas rožinio maldos slėpinius, kviečia Švč. Mergelę Mariją, kad Ji padėtų tinkamai melstis, pritraukia Jos žvilgsnį ir Jos širdį. Ji ateina pas besimeldžiantįjį, laimina jo gyvenimą bei darbus ir ruošia jame buveinę ateiti bei apsigyventi Triasmeniam Visagaliui (žr. Jn 14, 23).

Suklupę garbinti gimusį Mažutėlį, suprantame, koks didis yra Dievas, nesigėdijęs dėl mūsų tapti vienu iš mūsiškių.

Dievui Sūnui išganyti žmoniją buvo nepalyginamai didesnė užduotis nei gimti. Nors Jo įsikūnijimui nėra lygių, bet tai – tik žmonijos Gelbėjimo pradžia. Kuo labiau apmąstydami Kalėdų įvykį siejame su Kristaus Auka ant kryžiaus ir prisikėlimu iš numirusių, tuo didesnė ramybė bei džiaugsmas mus turėtų apimti, nes prisimename, kad Jis dėl to ir gimė, kad mus atpirkęs su mumis pasiliktų per amžius. Kas dabar gali mus atskirti nuo Jo? (žr. Rom 8, 39)

Dievas savitu būdu yra visur. Tačiau tūkstančius kartų Jam mieliau būti mūsų širdžių šventovėse nei, pavyzdžiui, meniškai įrengtose prakartėlėse, kur medinės ar gipsinės figūrėlės tik vaizduoja Gimusįjį. Tiesa, be šių prasmingų iliustracijų – liturgiškai ir išradingai bažnyčiose įrengtų Betliejaus prakartėlių, neturėtume Kalėdų švenčių pilnumos. Reikia, kad per Kalėdas, būdami Dievo namuose ir dalyvaudami Eucharistijos šventime, ne tik išgirstume Viešpaties žodį, bet ir pamatytume dekoracijas, kurios liudija, kaip šlovingasis Visagalis apiplėšė pats save, priimdamas visiškai nuo kitų priklausomo mažutėlio išvaizdą (Fil 2, 7).

Kiekvienas žmogus yra pašauktas ieškoti tikrumo, ir neramios bus mūsų širdys, kol maitinsis jo surogatais. Jėzaus apsireiškimas tvarte aukštyn kojomis apverčia mūsų perdėm racionalius samprotavimus, nes neturime Įsikūnijimo analogų. Gimdamas tvarte Jis liudija, kad mes negalime paversti dievybe medžiaginių dalykų. Jei jie virsta mūsų mylimais stabais, tarnaujame sau, kūriniui, šėtonui, bet ne Dievui.

Taigi Jėzus Kristus turėjo gimti tarp gyvulių, kad ne tik iki šiol tebedūsaujanti kūrinija būtų pagerbta (plg. Rom 8, 22), bet kad mes kaskart labiau įsisąmonintume, jog Jis, būdamas Aukščiausiasis, į mūsų gyvenimus įžengia pro žemiausias duris.

Vyksta grandininė reakcija. Kai Marija tarė angelui „fiat“, į Ją nužengė Šventoji Dvasia. Kai Dievo Motina pasveikino Elzbietą, Dievas Dvasia pripildė ją ir jos sūnų Joną. Kai mes Dievo valiai sakome „taip“ ir darome tai, kas atitinka Jo prioritetus, Švč. Trejybės trečiasis Asmuo – Globėjas – mus moko, saugo ir tiesiu keliu veda pas Kristų. Suklupę garbinti gimusį Mažutėlį, suprantame, koks didis yra Dievas, nesigėdijęs dėl mūsų tapti vienu iš mūsiškių...