Ji Tenai, o mes dar čia
Pri­si­kė­lęs iš nu­mi­ru­sių Jė­zus nu­ėjo „vie­tos par­uoš­ti“ (Jn 14, 2) tiems, ku­riuos at­pir­ko sa­vo krau­ju. Anot vie­no ra­šy­to­jo, „Ma­ri­ja, krikš­čio­niš­ko­sios mo­ki­nys­tės mo­de­lis, ne­abe­jo­ti­nai bus pir­mo­ji iš jų“.

Kai švenčiame Žolinę, bažnyčiose skaitoma Evangelija byloja apie Švč. M. Marijos apsilankymą pas giminaitę Elzbietą. Šių šventų moterų susitikimas bei bendrystė Viešpatyje buvo vienas iš svarbiausių jų žemiškos kelionės etapų, nes Elzbieta, besilaukianti Jono Krikštytojo, kuris pasauliui parodys Atpirkėją, susitiko su nėščia Mergele Marija, kuriai šv. popiežius Jonas Paulius II skirs šiuos žodžius: „Sužavėdama visus tvarinius, Tu pagimdei Tą, kuris sukūrė Tave!“

Kalėjimo kapelionas vėliau liudijo, kad prieš nukertant Žakui galvą, jis atliko išpažintį, priėmė Komuniją ir ištarė tokius paskutinius žodžius: „Kryžius, mano tėve, kryžius“, ir stipriai jį pabučiavo.

Dėl Marijai skirto tikslo – tapti ne tik Išganytojo Motina, bet ir visos žmonijos Mama, savo vaikams trokštančia didžiausios dovanos – pomirtinio amžinojo gyvenimo Dieve, neabejojame, kad Ta, kuri nuo pat prasidėjimo momento buvo be nuodėmės, pasak mąstytojo Antano Maceinos, „buvo laisva ir nuo asmenybės suskilimo mirties metą. Pastarąją žemiškojo kelio akimirką Marija buvo paimta „į dangiškąją garbę“, vadinasi, perkelta į palaimintąją baigties būseną, perkeičiant visą jos būtybę ir išvaduojant ją iš žemiškosios egzistencijos varžtų bei netobulybių. Marija dabar yra tokioje būsenoje, kurioje bus Kristui ištikima žmonija po visuotinio prikėlimo ir pasaulio perkeitimo“.

Šventajame Rašte užsimenama apie senolį Enochą, kuris dėl artimumo Dievui, buvo paimtas į Jo buveines (žr. Pr 5, 24); ir ypač vaizdingai aprašomas pranašo Elijo net viesulu į dangų kilimas (žr. 2 Kar 2, 11). Tai – Viešpaties išskirtinis savo ištikimų tarnų pagerbimas, kuris negali prilygti Dievo Gimdytojos su kūnu ir siela Ėmimo į dangų garbei. Nors Biblijoje nėra tiesiogiai minimas Jos paėmimas Tenai, iš kur negrįžtama čionai (beje, kol patys neatsidūrėme amžinybėje, visada dangaus sąvoka bus savaip abstrakti), bet dėl to, kad Moteris, apsisiautusi saule, „pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda“ (Apr 12, 5), Marija, atsidūrusi tikrosios Saulės – negęstančios Visagalio šviesos – epicentre, visada esti ir mūsų būsimojo išaukštinimo pirmavaizdis.

Įsidėmėtina yra 1950 metais popiežiaus Pijaus XII Marijos į dangų Ėmimo šventės paskelbimo apreikštąja tiesa diena – lapkričio 1 – oji. Būtent Visų Šventųjų minėjimo dieną, kai Nekaltai Pradėtoji daugelio menininkų amžinybėje vaizduojama visų kankinių bei šventųjų apsuptyje, pasauliui buvo paskelbta žinia, kad Žolinė bus švenčiama rugpjūčio 15 dieną. Tai – tarsi dviguba šventė, apjungianti ne tik liturginius metus, bet ir visą mūsų egzistenciją, nes jei Kristus nebūtų prisikėlęs ir Jo Gimdytoja nebūtų išaukštinta danguje, tada amžinybė panašėtų į nebūtį, nes neturėtume tikrosios prasmės gyventi ir neblėstančios vilties, kuri, pasibaigus trumpam mūsų gyvenimui žemėje, taptų kūnu.

Niekada nepailsime dėkoti Viešpačiui už Jo pasiaukojimą ant kryžiaus, nes Marija, po juo stovėdama bei drauge su Sūnumi kentėdama, žmonijai davė neužmirštamą pamoką: visi, kas Kristuje mokosi savo neišvengiamus išmėginimus kasdien maldingai ir ramiai priimti ir juos aukoja už kitų žmonių, ypač dar nepažįstančių savo Gelbėtojo, vidinį atsivertimą, tie jau dabar pradeda ragauti Jo mirties bei prisikėlimo iš numirusių pergalės vaisius... Nors Šventoji Dvasia, kai vadovaujamės Dievo žodžiu bei katekizmu, stiprina mūsų tikėjimą bei pasitikėjimą Aukščiausiuoju, bet pasak popiežiaus Benedikto XVI, „mumyse buvimas su Kristumi, gyvenimas prisikėlus, dar netvirtas, labai nepajėgus, o Marijos asmenyje – ne. Jai nieko netrūksta. Ji sudaro visišką bendrystę su Kristumi. O ši bendrystė negalima be naujo kūniškumo, kurio neįmanoma įsivaizduoti“.

1954 metais vasario 25 dieną Paryžiuje įvyko tragedija: 24 metų Žakas Fešas parduotuvėje su ginklu užpuolė pinigų keitėją, jį sunkiai sužeidė, pavogė didelę pinigų sumą, ir, bėgdamas nuo policininko, apimtas panikos į jį šovė ir mirtinai sužeidė... Jaunuolis buvo sulaikytas, įkalintas ir nuteistas mirties bausme. 2018 metais „Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido knygą „Šviesa virš ešafoto“, kurioje publikuojami Žako Fešo (Jacques Fesch) laiškai, rašyti kalėjime, atskleidžiantys šio jauno vyro širdies transformaciją, kai jis susitikinėdamas su tikinčiu advokatu ir kapelionu, palaipsniui tapo nauju kūriniu Kristuje. Jo priešmirtiniai laiškai liudijo, kad verta gyventi su Viešpačiu, kurio meilė stipresnė už mirtį. Egzekucijos išvakarėse, būdamas 27 metų amžiaus, jis rašė: „Jėzus nori nusivesti mane į rojų. Jėzus su mumis gali viską... Tikiu, kad nukeliausiu tiesiai į dangų. (...) Štai ir baigiasi mano gyvenimas, „kaip maža pavasario gėlelė, kurią sodo Šeimininkas panorėjęs nuskina“, taip nukris mano galva, garbinga negarbė, kurios kaina – dangus! Aš laimingas...“ Kalėjimo kapelionas vėliau liudijo, kad prieš nukertant Žakui galvą, jis atliko išpažintį, priėmė Komuniją ir ištarė tokius paskutinius žodžius: „Kryžius, mano tėve, kryžius“, ir stipriai jį pabučiavo. Kapelionas buvo įsitikinęs, kad Ž. Fešas mirė kaip didis krikščionis.

Žako kelionė į dangų buvo panaši į Marijos. Kai giljotina jo galvą atskyrė nuo kūno, jo siela iš karto susijungė su Viešpačiu. Su gyvu tikėjimu priimdamas kankinystę apsivilko nežemiškai spindinčiu dorybių drabužiu... Pasak vieno teologo, tikintieji, „kurie žino, kad tikėjimo „dangus“ nėra kosmonautų dangus, nepradės naiviai įsivaizduoti, kaip Marija sklendžia oru“ arba konvertito Žako siela kaip kažkokia švieselė kyla aukštyn... Svarbiau už viską žinoti ir tikėti ne kokiu būdu mus Dievas žadins iš mirties miego, bet kai Jis tars: „Žmogau, keliauk į amžinybę ir atsiimk atlygį už nugyventą gyvenimą“, – būtume verti veidas į veidą regėti Jį ir Mariją...

Kiekvieno žmogaus galutinė paskirtis yra ne kapas, skirtas palaikų palaidojimui, o anapusybė. Tad natūrali žmogaus šypsena, pradžiuginanti kitą; bet koks veiksmas, skirtas artimui ir priimtinas Dievui yra tikrasis mūsų gyvenimo įprasminimas, nes atitraukia mus nuo nuodėmės ir artina prie Jo...