Italija – (ne)laukta bėda už kampo
Jau ke­lin­ta sa­vai­tė fi­nan­sų rin­kas ne­ra­mi­na ket­vir­ta di­džiau­sia Eu­ro­pos Są­jun­gos eko­no­mi­ka – Ita­li­ja, ne­ga­lin­ti su­si­tar­ti dėl biu­dže­to sko­los pla­no. Ša­lies fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos ke­ti­ni­mai nu­sta­ty­ti 2,4 proc. ša­lies biu­dže­to de­fi­ci­to ly­gį at­ei­nan­tiems tre­jiems me­tams pri­ver­tė su­ne­rim­ti ne tik Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos at­sto­vus, bet ir vi­sas fi­nan­sų rin­kas. Vis gar­siau pra­by­la­ma ir apie at­si­kar­to­jan­tį Grai­ki­jos koš­ma­rą, ypač kai ne­trūks­ta ir pa­na­šių ženk­lų. Ar tai įma­no­ma?

Europos Komisija turi savo nuomonę

Praėjusią savaitę Europos Komisija atmetė Italijos planus dėl 2019 m. biudžeto deficito. Komisijos laiške, kuris buvo skirtas Italijos finansų ministrui Giovanni Tria, akcentai buvo aiškūs – planas kelia rimtą susirūpinimą, šalies noras turėti laisvesnę mokestinę sistemą nėra įmanomas siekiant sumažinti biudžeto deficitą.

Komisijos laiške, kuris buvo skirtas Italijos finansų ministrui Giovanni Tria, akcentai buvo aiškūs – planas kelia rimtą susirūpinimą, šalies noras turėti laisvesnę mokestinę sistemą nėra įmanomas siekiant sumažinti biudžeto deficitą.

Jei šalis nesugebės vykdyti Komisijos reikalavimų arba piktybiškai to nedarys, tai gali išprovokuoti griežtus reikalavimus, kuriuos galimai lydėtų finansinės baudos. Tačiau Italijos vyriausybė užsispyrusi – laikosi savo ir neketina mažinti šalies deficito. Girdimi tik pakartotiniai politikų įtikinėjimai, kad reikalavimai bus vykdomi tada, kai ekonomikos augimas ir nedarbo lygis pasieks prieš krizinius lygius. Nedarbas rugpjūčio mėn. sudarė 9,7 proc., kai prieš krizę 2007 m. šis rodiklis sudarė 5,8 proc.

Italijos valdžios daugumos atstovai pareiškė, kad naujame biudžeto plane ketinama numatyti 10 mlrd. eurų socialinei programai, kuri skirta palaikyti vidutines piliečių pajamas konkrečiame lygyje. 7 mlrd. eurų – pensijų reformai, 2 mlrd. eurų – mokestinės naštos mažinimui ir 1 mlrd. eurų nukeliaus į įdarbinimo sistemą. Planuojama, kad pirmoji biudžeto plano versija Europos Komisiją pasieks spalio 15 d., o iki metų pabaigos Italijos parlamentas turi patvirtinti galutinį biudžeto planą.

Italijos centrinis bankas perspėjo šalies populistinę vyriausybę, kad elgtųsi atsargiai su investuotojais, priimdama sprendimus ir juos komunikuodama. Taip pat akcentavo, kad ketinimai paskatinti ekonomikos augimą didinant šalies skolinimąsi, nėra nei tinkama, nei gera mintis.

Ar pavyks susitarti dėl biudžeto?

Remiantis paskutiniais duomenimis, italai ketina pateikti ES planą, kuris ateinantiems metams palieka 2,4 proc. šalies biudžeto deficitą. Visgi pasak Italijos laikraščio „Corriere della Sera“, populistinė vyriausybė galiausiai nusileido ES reikalavimams ir pasiūlė sumažinti 2020 m. ir 2021 m. biudžeto planą atitinkamai iki 2,1 proc. ir 1,8 proc. Europos Komisijos viceprezidentas Valdis Dombrovskis pabrėžė, kad tokie Italijos ketinimai gerokai pralenkia leistinas ribas.

Italija pelnytai tituluojama didžiausios skolos savininke tarp ES narių – jos skolos suma, pagal naujausius duomenis, sudaro 2,34 trilijonų eurų. Šalies skolos dydis nuo bendro vidaus produkto (BVP) sudaro 131,50 proc. Europos Sąjungoje tik Graikija turi prastesnį rodiklį. Tiesa, buvo minėti ketinimai iki 2021 m. sumažinti rodiklį iki 126,5 proc. Pagal ES rekomendacijas, šis rodiklis negali būti didesnis nei 60 proc. Būtent todėl dar šių metų pavasarį EK nariai paragino Italiją imtis ryškesnių veiksmų šiam rodikliui pasiekti.

Kodėl svarbūs Italijos skolos kainos svyravimai?

Šalies bankai sunkiai mokosi iš savų klaidų, tad ką jau kalbėti apie svetimas. Pagrindinė bėda – didžioji dalis kiaušinių viename krentančiame krepšyje. Bankų sektorius reikšmingą dalį lėšų yra investavęs į šalies vertybinius popierius, tad kiekvienas mažiausias vertės sumažėjimas sujudina stabilumo ir saugumo pamatus bankuose.

Baimė dėl galimos Italijos krizės pasiekė ir investuotojus. Vis akyliau stebimas šalies ir ES bendravimas, pro akis nepraslysta nė vienas pasisakymas. Tą taikliai atspindi skirtumas tarp Italijos ir saugiausiomis laikomų Vokietijos skolos vertybinių popierių kainų. O jos pasiekė aukščiausią tašką per paskutinius penkerius metus po to, kai ES nesutiko su šalies vyriausybės ketinimais ir priminė apie galimą Italijos įsipareigojimų ES neatitikimą.

Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi įspėjo Italijos atstovus apie skolos vertybinių popierių rinkos galimą neigiamą įtaką šalies finansavimosi kaštams. Jis taip pat priminė, kad pasibaigusi ekonomikos skatinimo programa tik paaštrins šią situaciją. Dešimties metų šalies skolos kaina po ES atsakymo pakilo iki 3,42 proc., palyginimui to paties termino Lietuvos skolos vertybinio popieriaus pajamingumas sudarytų apie 0,80 proc.

Kitas svarbus akcentas, kad negalėdama susitarti vyriausybė didina šalies riziką investuotojų akyse, tad finansavimosi kaštai auga ne tik šaliai, bet ypatingai jie atsiliepia bankų sektoriui, kuris tiesiogiai už tai sumoka skolindamasis lėšas. Tą patvirtina ir apsidraudimo sandoriai, skirti sumažinti Italijos bankų nemokumo riziką. Per paskutinį pusmetį prastesnį rezultatą Europoje parodė tik Turkijos bankų sektorius.

Ar Italijos laukia Graikijos likimas?

Europos Komisijos prezidentas Jean-Claude Juncker išreiškė savo nuogąstavimus, kad reikėtų įvertinti ir galima pasikartojantį Graikijos krizės scenarijų – būtent todėl reikia dėti visas pastangas, kad to būtų galima išvengti.

Tiesa, verta išskirti, kad Italija, priešingai nei Graikija, neturi einamosios sąskaitos deficito, šalies skolos vidutinis terminas yra kur kas ilgesnis, tad nemokumo problema trumpuoju laikotarpiu yra mažesnė.

Italija ir Graikija šiuo metu dalijasi keliais esminiais panašumais: didelė skola – komplikuotas finansavimas, nenuspėjama ir nestabili valdžia bei taikomi ekonominiai modeliai, kurie neveikia realioje ekonomikoje. Kitaip nei Graikija, Italija yra viena iš didžiausių ES ekonomikų ir viena iš Europos ekonominės integracijos įkūrėjų. Dėl to jos finansavimo problemos turėtų didesnį poveikį visai Europai, lyginant su Graikijos sukelta situacija. Kur kas didesnis pavojus kyla iš sisteminės rizikos – tiek iš ekonominės, tiek iš finansinės pusės.

Tiesa, verta išskirti, kad Italija, priešingai nei Graikija, neturi einamosios sąskaitos deficito, šalies skolos vidutinis terminas yra kur kas ilgesnis, tad nemokumo problema trumpuoju laikotarpiu yra mažesnė.

Deja, tokiomis aplinkybėmis savo progos nepraleido ir populistinė valdžia. Jos pasisakymai apie tai, kad Italija turėtų pasvarstyti ir savo valiutos atkūrimo galimybę, plačiai nuskambėjo Europoje. Pasak jų, tai būtų tinkamas būdas spręsti šalies finansines ir prekybines bėdas. Tokioje situacijoje ir girdint tokias kalbas, žinoma, finansų rinkos įvertina ir „Ital-exit“ scenarijų. O jis visiškai nepadeda šaliai atgauti investuotojų pasitikėjimo.

Eglė Džiugytė – „Danske Bank“ vyresnioji dilerė