Išvengėme
Ne­abe­jo­ti­na, kad vi­siš­kai ne­ty­čia no­rė­jo mums iš­krėst pa­ty­čią. Kas? – Ogi bro­lis šė­to­nas. Už­mes­da­mas tam­sos į pro­tus. Per pa­tį po­pie­žiaus Pra­nciš­kaus vi­zi­tą! Sa­vo pa­čių ran­ko­mis tu­rė­jom pro­gą šiur­piai pa­si­žy­mė­ti.

Apie Lietuvą tądien rašė, rodė, į ją vėl žiūrėjo pasaulis. Pranciškus mokė tą pasaulį, ganė išminties ir meilės žodžiu, o pasiremdamas ir Lietuvos ištikimybės pavyzdžiu.

Tą pačią dieną Vilniaus meras ir Lietuvos ministras, apsiginklavę laužtuvais ir kirtikliais, turėjo minios akivaizdoje lupti nuo visų mokslų Akademijos vieną mažai ir matomą atminties lentelę.

Būkit savimi. Nesvyruokite. Atjauskite kits kitą. Nepražūkit abejingumo nuodėmėj.

Ir taipgi priešingai – nepulkit į saviniekos ir savinaikos šišą.

Būkite Dievo tauta.

Nesivadinkit žudikų tauta, kuri banga po bangos, ruda po raudonos, apsigyveno savo aukų namuose. Atleiskite taip sakantiems.

Tą pačią dieną, kai minėjom vieną Lietuvos tragedijų – mūsų žydų žūtį – buvo suprojektuota sprogmenų. Tarptautinei žiniasklaidai – gabalas kruvinos mėsos. Tą pačią dieną Vilniaus meras ir Lietuvos ministras, apsiginklavę laužtuvais ir kirtikliais, turėjo minios akivaizdoje lupti nuo visų mokslų Akademijos vieną mažai ir matomą atminties lentelę. Tai turėjo tapti dienos viralu – žinia iš Lietuvos apie Lietuvą.

Jei dar turim vaizduotės likučių, tai įsivaizduokim afektus ir efektus. Vieni ateina su dūdų orkestrais ir kamerom, kiti mėgina sustabdyti. Palaukim, pagalvokim... Ko čia galvoti! Avanti, populi!

Antai net sovietų nužudytojo kario sukilėlio anūkė laimina. Žudykit jį dar sykį. Tegu vėtra aptaško ir paskutinio laisvės kovų vado Vanago laidotuves. Vanagaitė laimins. Lietuva skambės tautų brolijoj.

Popiežiui beliktų melstis už tuos vargšus nuoskaudoj ir neapykantoj sutemusius žmones, pas kuriuos atvažiavo. Jei įsikištų į susirėmimą, biesai varytų ir ant jo. Visai netyčia.

O juk žadėjo kažką Turgelių artistai kompračikosai: bus linksma! Gal turėjo informacijos.

Neišdegė. Pagerbėm ir Lietuvą, ir žydų atminimą.

Dar sykį Apvaizda paglobojo. Ačiū Pranciškui.