Istorijos spekuliantams tiesa nereikalinga
Pa­sta­ruo­ju me­tu pa­si­py­lė straips­niai apie M. Ivaš­ke­vi­čiaus ro­ma­ną „Ža­li“. Ne­ži­nau, ko­dėl šiam ga­biam li­te­ra­tui pri­rei­kė sa­vo fan­ta­zi­jo­mis įže­min­ti bū­tent par­ti­za­nų va­dą Jo­ną Že­mai­tį. Ne­tru­kus pa­aiš­kin­siu, ko­dėl aš ne­pa­jė­giau to ro­ma­no pers­kai­ty­ti ir ko­dėl dau­ge­lis apie J. Že­mai­tį, jau pa­va­din­tą ge­ne­ro­lu, ne­pa­no­ro iš­girs­ti tie­sos dar prieš pa­sta­tant Vil­niu­je pa­mink­lą.

1989 metais, kai Sąjūdžio suaudrintoje Lietuvoje jau daugelis išdrįsdavo prabilti apie tai, kas ir ką žinojo ir už tą žinojimą galėjo būti nutremti net iki Laptevų jūros, gavau iki tol nepažįstamos Nijolės Gaškaitės laišką. Lageriuose ji buvo susipažinusi su 25 metams nuteista Marija Žiliūte, kuri iki suėmimo slaugė insulto ištiktą partizanų vadą J. Žemaitį.

M. Žiliūtė – knygnešio duktė, kilusi iš Gelgaudiškio. Nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo baigusi medicinos seserų mokyklą ir dar išsiųsta į užsienį pasitobulinti, kad kilus karui galėtų suteikti pagalbą sužeistiesiems. Laiške N. Gaškaitė prašė, kad aplankyčiau prieš kurį laiką iš lagerio grįžusią M. Žiliūtę. Ji dabar dirbanti kažkurios ligoninės rūbininke ir gyvenanti vienoje palėpėje Antakalnio gatvėje. Gal Sąjūdžio žmonės jai galėtų padėti ar bet sužinoti, kaip ji kartu su pamažu sveikstančiu J. Žemaičiu buvo „užmigdyti“ ir suimti?

Šakiškiai mielai tą pablukusį filmą pažiūrėjo. Deja, generolo Jono Žemaičio jie ten nepamatė. Tačiau bent sužinojo, kaip ir iš kur Marija Žiliūtė neša vaistus per sniegą į ligos ištikto vado žeminę.

Mudu su žmona Gražina netrukus susipažinome su vieniša, labai kukliai gyvenančia M. Žiliūte, ji tik iš pradžių šiek tiek įtariai žvelgė į mus. Paskui atvirai įsikalbėjome. Ji galiausiai sutiko, kad Sąjūdžio žmonės jos paklausinėtų ir padėtų jai įsigyti bent kiek pajėgesnį radijo imtuvą. Tada ji galėtų pasiklausyti žinių ne tik iš Vilniaus ir Maskvos.

Priklausiau Sąjūdžio Vilniaus tarybai. Radome žmogų, kuris žinojo, kur dar galima įsigytą gerą, Rygoje gaminamą imtuvą VEF. Mūsų tarybos narys literatūrologas Albertas Zalatorius mielai sutiko kartu su manimi pakalbinti M. Žiliūtę, o kitas narys televizijos režisierius Stasys Arnašius žadėjo mūsų pokalbį nufilmuoti ir parodyti Lietuvai.

Filmas buvo pavadintas „Knygnešio duktė“ ir netrukus pasirodė televizijos ekranuose. Apie J. Žemaitį net mudu su A. Zalatoriumi tada žinojom tik tiek, kad jis jau suimtas buvo lėktuvu nuskraidintas į Maskvą ir pristatytas Lavrentijui Berijai. O vėliau saugumo nuteistas ir sušaudytas.

Visi žinome, kas atsitiko 1991 metų sausio 13-ąją. Televizijos ir radijo komitete daugelis kasečių okupantų buvo sunaikinta. Netrukus netekome A. Zalatoriaus. Išsikėlusi iš Antakalnio palėpės mirė M. Žiliūtė, o po televizijos režisieriaus mirties nufilmuotos medžiagos apie partizanę M. Žiliūtę niekas nebesiryžo atkurti.

Liko dar vienas žioplys... Prisipažinsiu, tai aš. Gal po dešimties metų Dzūkijos kaimo palėpėje radau keletą kasečių. Buvau pamiršęs, kad anuomet, turėdamas vaizdo magnetofoną, nusikopijavau ir „Knygnešio dukterį“. Vaizdas nebe toks ryškus, bet įmanomas pačiam pamatyti ir kitiems parodyti.

Seimo archyvo kopijuotojai man pagamino net keletą kasečių. Netrukus vieną įteikiau mūsų LRT, kitą – Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, o vienos šventės proga mes parodėme filmą Vilniaus karininkų ramovėje, Rašytojų sąjungos klube... Maniau, kad tos kasetės su mano komentarais lauks ir kariūnai, kurių aukštoji mokykla pavadinta generolo J. Žemaičio vardu.

Ne. Iki šiol niekam tos kasetės neprireikė. O tie, kuriems buvau paskolinęs, nė vienas negrąžino. Tik užpernai Šakių rajono meras man atsiuntė net savo vairuotoją su mašina. Juk Gelgaudiškis, M. Žiliūtės gimtinė, – kitoje Nemuno pusėje. Šakiškiai mielai tą pablukusį filmą pažiūrėjo.

Deja, generolo J. Žemaičio jie ten nepamatė. Tačiau bent sužinojo, kaip ir iš kur M. Žiliūtė neša vaistus per sniegą į ligos ištikto vado žeminę. Nuneša ir pėdų sniege nepalieka.