Istorija – ne pyragas
Gin­čai dėl is­to­ri­jos įvy­kių bū­na la­bai ar­šūs. Tai par­odo is­to­ri­nės at­min­ties reikš­mę mū­sų gy­ve­ni­mui. Pa­aiš­kin­ti tai ir­gi nė­ra itin su­dė­tin­ga – is­to­ri­ja su­tei­kia pa­grin­dą da­bar­čiai. Tu­rė­da­mi pra­ei­tį, su ku­ria ga­li­me aso­ci­juo­tis, mes at­ran­da­me sa­vo šak­nis, ga­li­me leng­viau for­muo­ti pa­sau­lio vaiz­di­nį – ne tik ak­tua­lų, geo­po­li­ti­nį, bet ir is­to­ri­nį, ar­ba, ki­taip sa­kant, tvir­tai sto­vi­me ant že­mės, o ne ka­bo­me beo­rė­je erd­vė­je.

Suprantama, kad istorija, kaip ir istorinė atmintis, tampa ir įvairaus pobūdžio informacinių atakų taikiniu. Tai irgi jokia naujiena. Neseniai pasirodžiusiame tradiciniame „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ akcentuojama: „Rusijos istorijos politika tapo vienu iš svarbiausių Kremliaus konfrontacinės strategijos ir ideologijos elementų“. Nesunku pastebėti, jog aršiausi šiuo metu atakuojami istoriniai naratyvai yra susiję su rezistencijos kovomis pokariu.

Tačiau ginčo objektu tampa ne tik XX amžiaus istorija. Šiuo atveju norėtųsi pakalbėti netgi ne apie Rusiją, bet apie kitą mūsų kaimynę – Baltarusiją.

Tačiau ginčo objektu tampa ne tik XX amžiaus istorija. Šiuo atveju norėtųsi pakalbėti netgi ne apie Rusiją, bet apie kitą mūsų kaimynę – Baltarusiją.

Ekrano nuotrauka

Neseniai pasirodė informacija, jog rudenį prie Lydos pilies planuojama atidengti paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Paminklo eskize galima pamatyti, jog kunigaikščio vardas – kas, žinoma, nestebina – bus parašytas baltarusiškai, t.y. Gedymin. Postamentą taip pat turi papuošti ir Gedimino stulpai.

Prieš pradedant piktintis, kad „baltarusiai vagia mūsų istoriją“, reikėtų suprasti, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija yra bendra mūsų geografiniam regionui. Tačiau šis aspektas nėra labai patogus, nes kiekviena iš valstybių pretenduoja adaptuoti istoriją ir nėra linkusi ją dalintis. Lygiai taip pat ir Baltarusijoje galima išgirsti teiginį, kad čia „lietuviai užgrobė LDK istoriją“.

Istorijos dalybos apskritai visada primena triukšmingą skandalą. Tai galima pavaizduoti kaip norą padalinti pyragą, kai visiems atrodo, jog pyragas supjaustytas nelygiai, pas kaimyną didesnis gabalas, o ir tas kaimynas neturi teisės į pyragą, nes nebuvo susimetęs jam pirkti. Vargu ar tokiu būdu galima pasiekti kokį nors racionalų sprendimą.

Čia taip pat reikėtų paminėti ir tuos staigius posūkius, kuriuos oficialus požiūris į istoriją patyrė Baltarusijoje. Po Sovietų Sąjungos žlugimo kaimyninė valstybė aktyviai pradėjo formuoti oficialų istorinį naratyvą, remiantys LDK, tačiau į valdžią atėjus Aliaksandrui Lukašenkai – oficialus vektorius pasikeitė. Iš esmės, Baltarusijos istorija buvo susiaurinta iki sovietmečio, o Nepriklausomybės dieną Minskas iki šiol minį liepos 3 d. – prisimenant, kad tą dieną 1944 metais sovietinė kariuomenė išvijo vokiečius iš Baltarusijos sostinės. Tačiau dabar oficiali istorinė mintys kaimyninėje šalyje vėl išgyvena transformaciją – aktyviai grįžtama prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo. Oficiali valdžia bent jau tam nesipriešina.

Tai galima pavaizduoti kaip norą padalinti pyragą, kai visiems atrodo, jog pyragas supjaustytas nelygiai, pas kaimyną didesnis gabalas, o ir tas kaimynas neturi teisės į pyragą, nes nebuvo susimetęs jam pirkti.

Minėtą viražą galima paaiškinti tam tikru oficialaus Minsko išgąsčiu. Žaisdama „artimiausios sąjungininkės“ žaidimą Baltarusija faktiškai prarado bet kokį imunitetą Rusijos įtakai. Tai rodo įvairios viešosios nuomonės apklausos, atskleidžiančios nuotaikas kaimyninės šalies visuomenėje. Vienintelė galimybė bandyti bent iš dalies suformuoti visuomenės imunitetą – stiprinti tautinę tapatybę, o istorija yra vienas iš pagrindinių instrumentų tam pasiekti.

Beje, vargu ar Minsko pastangos galėtų stipriai neraminti Maskvą. Baltarusijos valdžiai nepavyks vien taip – panorėjus ir nusprendus – atkurti nacionalinę baltarusišką tapatybę. Užtat potencialūs, skausmingi ir aršūs ginčai dėl istorijos tarp Baltarusijos ir Lietuvos Kremliui būtų visai parankūs. Nenustebčiau, jeigu Maskva šiuo atveju karštai palaikytų „artimą sąjungininkę“, atverdama dar vieną informacinį frontą prieš Lietuvą.

Geriausias būdas išvengti konfliktų būtų ne dalinti istoriją kaip pyragą, bet pripažinti ją kaip bendrą pagrindą ir paveldą tų valstybių, kurios į ją pretenduoja. Galima sakyti, jog LDK atveju šis klausimas pirmiausiai paliestų Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją. Tačiau akivaizdu, kad susitarti dėl istorinės praeities šiandien trukdo geopolitinė dabartis. Lietuva ir Lenkija priklauso vienai geopolitinei paradigmai, tuo tarpu kai Baltarusija visai kitai. Be to ir Minskas nėra iki galo savo sprendimų šeimininkas. Todėl, ko gero, reikėtų ruoštis tam, kad istorinių batalijų išvengti tikrai nepavyks.

Viktoras Denisenko yra politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius