Išgydymas – daugiau nei malonė
Kai Jė­zus gy­ve­no že­mė­je, vi­si Jo iš­tar­ti žo­džiai ir at­lik­ti veiks­mai, ku­rie bu­vo ski­ria­mi ap­lin­ki­niams, tu­rė­jo tie­sio­gi­nę są­sa­ją su am­ži­ny­be, iš ku­rios Jis pas mus at­ėjo...

Kaip be Atpirkimo nėra visiško išgydymo, taip be išgydymo priėmimo nėra Atpirkimo pilnatvės išsipildymo. Kas iš to, jei Jėzus savo Auka mus išgelbėjo, o mes ją atmestume ir tebesirgtume neišgydomomis nuodėmių ligomis. Įvykdytas žmonijos Išganymas liudija, kad kiekvienas kaip vynmedžio šakelė turi leistis taip apvalomas, kaip tai Dievo numatymu yra naudingiausia. Nors, veikiant Jo malonei, suvokiame, kad šakelės genėjimas – sielos tyrinimas – yra svarbiausia panašėjimo į Jėzų sąlyga, bet dėl pirmapradės kaltės padarinių dažnai prarandame dvasinį budrumą ir į savo širdis (dažnai net nepastebimai) įsileidžiame apgaulingo pasaulio geismus (žr. 1 Jn 2, 16), kurie sukelia vidinį susiskaldymą. Tautų apaštalas Paulius labai atvirai kalbėjo: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19).

Blogis blogiui nelygu. Šv. Paulius, visa esybe mylėdamas Jėzų, veržėsi į tobulumo aukštybes (Fil 3, 14). Taigi šventumu spindinčio žmogaus asmeninių kalčių vertinimas yra tūkstantį kartų įžvalgesnis ir jautresnis, nei to, kuris į savo sąžinės priekaištus bei daromas nuodėmes kaip į mažiems vaikams sekamas pasakas atsainiai numoja ranka...

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzaus gydančios meilės fenomeną, kai žmonių gyvo tikėjimo bei ugningos maldos proveržis tapo esmine sąlyga pasveikti ir savo iš šaknų atnaujintu gyvenimu šlovinti Dievą (žr. Mk 5, 21 – 43). Tai – ne tik dieviškosios Išganytojo pasiuntinybės liudijimas, bet ir Jo asmeninis prisilietimas prie tų žmonių, kurie, išlaisvinti iš savo negalių, nebegalės užmiršti, kaip Jis juos pakeitė; jie eis, ir atsiradus galimybei, kaip Mergelė Marija (žr. Lk 1, 49), skelbs aplinkiniams, kokių didžių dalykų jiems padarė Visagalis.

Kaip galingai veikė malonė sinagogos vyresniojo Jayro širdyje (žr. Mk 5, 22)! Iš meilės savo dukrelei, pamiršęs savo statusą ir nebijodamas, kad jį gali pasmerkti sinagogos seniūnai, visiškai nusižemindamas puola prie Jėzaus kojų ir maldauja tik vieno svarbiausio dalyko: „Pagydyk ją, kad gyventų!“ (plg. Mk 5, 23) Tai – įkvepiantis išklausomos maldos pavyzdys. Jayras tiki, kad Jėzus yra siųstasis Mesijas, kuris kiekvienam trokšta suteikti savo Širdies dalį, ypač tiems, kas Jį karštai prašo, nes pats yra įsikūnijęs Gyvenimas. Jayras, meldęs dukrai gyvenimo, net pilnai nesuvokdamas prašė to, kas jungia žemę su dangumi. Juk iš tiesų gyventi – savo trumpą žemišką egzistenciją įprasminti begalinėje Dievo malonėje, kad paskui su užgrūdinto tikėjimo darbais atsidūrę amžinybėje, kiekvienas būtume verti išgirsti Jo balsą: „Žmogau, išmušė tavo amžinos laimės valanda: drąsiai nerk į tave Mylinčiojo Širdies okeaną ir paskęsk džiaugsmo begalybėje! Nuo šiol visas esi Mano ir Aš esu tavo. Amžina mūsų draugystė tik augs bei stiprės, nes ji neturi ribų“.

2017 metais lapkričio 7 dieną popiežius Pranciškus aukotų Mišių homilijoje kalbėjo apie svarbaus sugebėjimo išsaugojimą jaustis mylimais. Priminęs palyginimą apie žmogų, kuris iškėlė puotą ir pakvietė į ją daug svečių, kurie dėl žemiškų užsiėmimų ignoravo kvietimą (žr. Lk 14, 18), Šventasis Tėvas sakė: „Kiek reikia sumokėti už dalyvavimą šioje puotoje? Bilietas, kad galėtum patekti į šią puotą, – būti sergančiu, būti vargšu, būti nusidėjėliu... Taip pateksi į puotą, toks yra bilietas – būti stokojančiu, būti kenčiančiu sieloje ir kūne. Norėti būti pagydytam – trokšti meilės. (...) Išganymas yra Dievo dovana, į kurią atsiliepiama kita dovana – dovanojant širdį. Jei tu netenki sugebėjimo – nesakau sugebėjimo mylėti, ne jis neprarandamas negrįžtamai, – bet jei netenki sugebėjimo jaustis mylimu, tuomet nėra jokios vilties, tu viską prarandi... Viešpats toks didis, taip labai myli, kad nieko nereikalaudamas mainais nori užpildyti savo namus“.

Evangelijoje minima moteris, 12 metų turinti hipertoniją. Nors jai medikai nebegalėjo padėti, ji nebuvo praradusi savigarbos, ir, nors jos fizinė sveikata blogėjo, ji nesiliovė ieškojusi išeities pasveikti. Galimybė pasitaikė, kai ji išgirdo apie Jėzų ir tuoj ėmėsi ryžtingų veiksmų: pro minią prasibrovusi prie Jo, palietė Jo drabužį ir nedvejodama sakė: „Būsiu išgelbėta!“ (Mk 5, 28). Paklusdama tikėjimui, ji atsidūrė Jėzaus išgydymo epicentre. Ji tapo Jo išgelbėtųjų puotos dalyve. Ji nesakė: „Esu vargšė, nevykėlių sąrašo gale...“ Į save ji žvelgė Viešpaties žvilgsniu ir sakė: „Jei Jis kitus myli ir juos išgydo, aš nesu išimtis. Kai tik prie Jo prisiliesiu, bus išgelbėta mano siela ir kūnas“.

Artinkimės prie Dievo „su tyra širdimi ir giliu tikėjimu“ (Žyd 10, 22) ir būsime išgydyti, kad vis labiau mylėtume Jį, kitus ir save.