IN MEMORIAM ir ne tik
Al­gis Nas­vy­tis iš­ke­lia­vo. Net keis­tai at­ro­dy­da­vo li­kęs vie­nas, kai bro­lio Vy­tau­to ne­bė­ra. Vi­sa­da jie bū­da­vo kar­tu. Mąs­tė, vei­kė, kū­rė gre­ta kits ki­to. Ar tai bū­tų Vil­nius, ar Lie­tu­va. Da­bar vėl kar­tu. Jiems ir pa­mink­las pri­tik­tų kaip se­se­rims Laz­dy­nų Pe­lė­doms, kaip bro­liams Bir­žiš­koms.

Broliai Nasvyčiai visą gyvenimą rodė, kokia kilni yra architekto profesija. Nepaisant primityvių valdžios požiūrių, kuriuos koreguodavo įtikindami.

Lukiškių aikštei jau pusšimtį metų vis iškildavo grėsmė. Tiek ploto pratęsti kokią nors Mokslininkų namų stilistiką! Ir ne tik.

Pagal sovietinę kvailių tradiciją – bažnyčias dera stelbti kitais pastatais. Tarybiniais, buvo toks žodis.

Neabejoju, kad ir dabar broliai nepritartų užmačioms apibjauroti Vilniaus perlą – šventųjų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, – uždengiant jos pietinį fasadą pseudomodernių stiklainių lentyna. Misijonieriai pernelyg iškilūs – jų neuždengsi, nors apibjauroti galima. Tai vyksta.

Grėsmių kildavo ir Rasų kapinėms, ir Vokiečių gatvės arealui, bet čia jau pernelyg išsiplėsčiau. Kas nors parašys išsamiau.

Broliai Nasvyčiai kartu su Vytautu Čekanausku („Edžiu“), Justinu Šeiboku ir dar keliais sudarė bičiulių profesionalų branduolį, kuris nuoširdžiai džiaugėsi senojo architekto Vytauto Žemkalnio sugrįžimu į Lietuvą. Iškart jį priėmė pavadinę „senjoru“, įtraukdavo į savo iniciatyvas. Viena tų iniciatyvų buvo paties senjoro 80-mečiui skirta didelė jo kūrybos paroda (1973, Parodų rūmai). Ši buvo unikali keliais atžvilgiais. Algis, Edis norėjo ta proga – ir jiems pavyko – iškelti pačią architektūrą kaip visavertę meno kūrybą. Pirmąsyk – autorinė architekto paroda!

Algimantas Nasvytis sakydavo, kad prie architektūros reikia eiti šiltomis rankomis. Tokiomis šiltomis rankomis jis lietė ir Lietuvą. Iš šeimos paveldėjęs paprastą ir tikrą garbės jausmą, per sovietijos dešimtmečius nešęs ir rodęs kitokios, geresnės Lietuvos architektūros, tad ir šalies galimybę, jis su broliu nedvejodamas atėjo į Lietuvos Sąjūdį, abu tapo labai reikalingais, paveikiais jo dalyviais. Nė šešėlio menkos nuostatos – „o kas man iš to?“ – kuri po kelerių metų jau graužė ir pakirtinėjo Sąjūdžio idealizmą. Todėl, jei kam įdomu kalbėti apie patriotizmą, težvelgia į brolius Nasvyčius.

Tebūnie tau, Algi, kaip ir anksčiau išėjusiems broliui ir sesei, lengva taip giliai mylėto Vilniaus žemelė.