Imperija perspektyvose
Ne­išei­na abe­jo­ti tei­gi­niu, kad Ru­si­ja – pa­sku­ti­nė Eu­ro­po­je im­pe­ri­ja, ku­ri tu­rė­jo su­griū­ti dar 1917 me­tais, ta­čiau ta­da ją iš­gel­bė­jo bol­še­vi­kai ir pra­tę­sė jos gy­va­vi­mą. Im­pe­ri­ja, pa­va­din­ta So­vie­tų Są­jun­ga, gy­va­vo sep­ty­nis de­šimt­me­čius, o kol griu­vo, nu­žu­dė de­šim­tis mi­li­jo­nų žmo­nių. Iš griu­vė­sių ra­do­si 14 vals­ty­bių, o pa­ti Ru­si­ja, at­ro­dė, ima va­duo­tis iš im­pe­ri­nio sind­ro­mo.

Dabar jau matome, kokios naivios buvo šios viltys, ir sunku net patikėti, kad apie 1993 metus rimtai svarstyta apie tai, kad NATO nebereikalinga. Ačiū Dievui, tada ši organizacija nebuvo panaikinta, nes be jos dabar gyventume esant kitokiai geopolitinei situacijai. Vargu ar turėtume savo valstybę, o jei ir turėtume, ji būtų Rusijos įtakos zonoje.

Pasvarstyti, „kas būtų buvę, jeigu...“, yra įdomu, tačiau tai daryti reikia saikingai. Geriau analizuoti praeities bei dabarties įvykius ir mėginti prognozuoti tolesnę raidą. Daug rusų intelektualų kartoja, kad Rusija turi iš imperijos virsti nacionaline valstybe, nes tik taip gali tapti „normalia“ europietiška valstybe. Ilgalaikėje perspektyvoje taip ir bus, imperija žlugs. Tačiau, kaip sakė garsus britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynes'as, ilgalaikėje perspektyvoje visi mes būsime mirę.

Todėl geriau imtis vidutinės arba trumpalaikės perspektyvos. Tuomet tampa aišku, kad Rusija bus nuolatinė Europos ir pasaulio problemų kūrėja, nes kurti ką nors daugiau ji tiesiog nepajėgi. Šiuo nepajėgumu aiškinamas ne tik šios šalies vadovybės elgesys, bet ir akivaizdus jos izoliavimasis nuo likusio pasaulio. Kremliaus ideologai jau kuria tekstus apie Rusijos vienatvę, kaip jos istorinį likimą.

Režimas iš šio kelio niekur neišsuks, nes savo valdiniams neturi ką pasiūlyti, išskyrus agresyvią užsienio politiką.

Izoliuojamasi, žinoma, ne dėl to, kad toks likimas, o todėl, kad nepajėgiama konkuruoti su pasauliu. Juk atvirai konkuruojant iškart išryškėtų pirmiausia technologinis šalies atsilikimas. Jis neatsiejamas nuo ekonominio atsilikimo – per pastaruosius 20 metų valstybės dalis ekonomikoje padidėjo nuo 30 iki 70 procentų. Sovietų Sąjunga įrodė, kad valstybės valdoma ekonomika pasmerkta būti neefektyvi ir galiausiai žlugti. Rusiją valdantiems žmonėms sovietinė sistema kelia ilgesį ir teikia klaidingą viltį, kad ekonomikos suvalstybinimas padės ilgiau išlaikyti valdžią.

Jie bando kartoti ne tik sovietinį ekonominį modelį, bet ir sovietinę geopolitiką. Kažkur skaičiau, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki savo žlugimo Sovietų Sąjunga sukėlė 35 lokalius karus įvairiose pasaulio vietose. Dabartinė Rusija taip pat kariauja keliuose lokaliuose karuose, ir kol kas nematyti požymių, kad ji ketintų juos baigti.

Svarbiausias – karas prieš Ukrainą. Tai tikriausias imperialistinis karas, nes Rusijos imperija be Ukrainos tampa ne visai tikra. Dabartinis Kremliaus režimas darys viską, kad Ukraina neištrūktų iš jo įtakos. Prie Ilovaisko ir Debalcevo Rusijos kariuomenė tiesiog žudė menkai ginkluotus ukrainiečių karius. Ar katerių užgrobimas yra kas nors kokybiškai nauja?

Nauja gali būti tai, kad išryškėjo Kremliaus siekis paversti Azovo jūrą Rusijos vidaus jūra. Jeigu ukrainiečių laivams nebus leidžiama į ją įplaukti, bus sužlugdyti net trys Ukrainos uostai, kurių didžiausias – Mariupolis. Dešimtys tūkstančių ukrainiečių neteks pragyvenimo šaltinio.

Tokia veikla Kremlius gali neapsiriboti. „Novaja gazeta“ karo apžvalgininkas Pavelas Felgengaueris neatmeta galimybės, kad po šios blokados Rusija gali pradėti karo veiksmus, siekdama užgrobti Ukrainai priklausančią Azovo jūros pakrantę ir taip susikurti sausumos kelią, jungiantį Rostovo sritį su užgrobtu Krymu. Jei čia gerai seksis, bus siekiama atkirsti Ukrainą ir nuo Juodosios jūros.

Ne vienas apžvalgininkas teigia, kad Rusija nepakeltų rimtų karo veiksmų prieš Ukrainą naštos. Tačiau kodėl šiuo metu netoli Ukrainos sienos Rusija yra sutelkusi maždaug 100 tūkst. karių grupuotę? Kodėl Ukrainos valdžia paskelbė karo padėtį srityse, kurios ribojasi su Rusija, jūra ir Moldova?

Buvęs prezidento Vladimiro Putino patarėjas, o dabar rimtas jo kritikas ekonomistas Andrejus Ilarionovas taip pat prognozuoja didelį karinį puolimą, tik ne dėl Azovo pajūrio ruožo. Jo manymu, puolimo tikslas bus Tavrijskas, esantis prie Dniepro upės. Čia prasideda vandens kanalas, vedantis į Krymą, kuris labai stokoja gėlo vandens.

A. Ilarionovo nuomone, didelio puolimo tikimybę liudija keli nauji dalykai. Kremlius nė nesistengia pasaulio visuomenei pateikti brutalius veiksmus maskuojančią versiją. Taip pat jis atsisakė hibridinių veiksmų ir atvirai naudoja reguliariąją kariuomenę.

Belieka tikėtis, kad minėtos prognozės nepasitvirtins. Tačiau jei ir taip, rašytojo Dmitrijaus Bykovo žodžiais, tokių agresijos injekcijų ateityje tik daugės, nes to reikalauja imperinis statusas.

Ilgokai reikėtų aiškintis, kodėl 2008 metais Kremlius žengė tarptautinės teisės normų nepaisymo keliu. Dabar jau aišku, kad režimas iš šio kelio niekur neišsuks, nes savo valdiniams neturi ką pasiūlyti, išskyrus agresyvią užsienio politiką. Ukraina ir toliau bus prievartaujama, o mes turime jai padėti.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas