Į tikslą – aplinkkeliais
Su­ži­no­ję, kad uže­že­rė­je nė­ra nei Jė­zaus, nei jo mo­ki­nių, žmo­nės li­po į val­tis ir plau­kė į Ka­far­nau­mą, ieš­ko­da­mi Jė­zaus. Su­ra­dę jį ki­ta­pus eže­ro, jie klau­si­nė­jo: „Ra­bi, ka­da su­spė­jai čio­nai at­vyk­ti?“ O Jė­zus pra­bi­lo į juos: „Iš tie­sų, iš tie­sų sa­kau jums: jūs ieš­ko­te ma­nęs ne to­dėl, kad esa­te ma­tę ste­buk­lų, bet kad pri­si­val­gė­te duo­nos lig so­ties. Plu­šė­ki­te ne dėl žūs­tan­čio mais­to, bet dėl iš­lie­kan­čio am­ži­na­jam gy­ve­ni­mui! Jo duos jums Žmo­gaus Sū­nus, ku­rį Tė­vas – Die­vas sa­vo ants­pau­du yra pa­žy­mė­jęs.“ Jie pa­klau­sė: „Ką mums veik­ti, kad da­ry­tu­me Die­vo dar­bus?“ Jė­zus at­sa­kė: „Tai ir bus Die­vo dar­bas: ti­kė­ki­te tą, ku­rį jis siun­tė.“ Jie dar klau­sė: „Tai ko­kį pa­da­ry­si ste­buk­lą, kad mes pa­ma­ty­tu­me ir ta­ve įti­kė­tu­me? Ką nu­veik­si? An­tai mū­sų tė­vai ty­ruo­se val­gė ma­ną, kaip par­ašy­ta: „Jis da­vė jiems val­gy­ti duo­nos iš dan­gaus.“ Ta­da Jė­zus ta­rė: „Iš tie­sų, iš tie­sų sa­kau jums: tai ne Mo­zė da­vė jums duo­nos iš dan­gaus, bet ma­no tė­vas duo­da jums iš dan­gaus ti­kro­sios duo­nos. Die­vo duo­na nu­žen­gia iš dan­gaus ir duo­da pa­sau­liui gy­vy­bę.“ Ta­da jie ėmė pra­šy­ti: „Vieš­pa­tie, duok vi­suo­met mums tos duo­nos!“ Jė­zus at­sa­kė: „Aš esu gy­ve­ni­mo duo­na! Kas at­ei­na pas ma­ne, nie­kuo­met ne­bealks, ir kas ti­ki ma­ne, nie­kuo­met ne­be­trokš.“ Iš Evan­ge­li­jos pa­gal Joną

Kodėl ieškome Dievo, tikėjimo, maldos, uždegame žvakeles bažnyčioje… Kalbantis su žmonėmis jie paprastai ir pasako: aš tikiu Dievą, tikėjime aš nusiraminu, jaučiuosi geriau, mažiau pykstu, geriau miegu, lengviau pakeliu vienatvę, ligą, skyrybas. Ir tikrai, jei žmogus prašo Dievo su pasitikėjimu, Dievas jam suteikia. Tačiau tokios nuostatos yra elgetos, vergo nuostatos, nes prašoma sau išmaldos. Dievas nešykšti nei ramybės, nei paguodos, nei atleidimo. Juk ir mums nebūtų gaila duoti trupinių nuo savo apstaus stalo. Tačiau visa tai labai pro šoną. Sakytume, pataikė į taikinio lentą, bet iki 10-tuko labai toli! Dievas laukia sūnų / dukterų, turinčių dievišką, karališką orumą ir savigarbą bei panašumą į jį, siunčia Sūnų Jėzų, kad pakviestų į meilės santykį kiekvieną žmogų.

Santykyje su Dievu nėra jokios prievartos, kiekvieną kartą žmogus girdi: „Jei nori...“

Taip ir Evangelijos minia – entuziastingai atsiveja Jėzų: nelengvas darbas persikelti per ežerą. Jėzus įspėja: ne dėl to stengiatės! Nesuvokia, ką reiškia tie stebuklai, padauginta duona, kokia Jėzaus pasakytų ilgų kalbų giliausia prasmė – jiems nerūpi: jie tenori prisivalgyti iki soties, pripildyti savo trūkumą: pasotinti alkį, numalšinti troškulį, išsigydyti ligas. „Nagi duok mums visko – mes net galime susimokėti: ką reikia daryti?“ Niekas nepasikeitė. Tenka sutikti žmonių, kurie ateina ir prašo supažindinti su Jėzumi, nes jau daug metų „bandė“: surasti pasisotinimą pas būrėjus, visokio tipo meditacijas, pratybas, mankštas, stebuklingas mitybas, garsius pranašautojus ir stebuklingus gydytojus... Mokėjo didelius pinigus, nes kitaip labai sunku skirti nuolatines valandas saviugdai.

O mums viskas paprasta. Atiduodi visą save Jėzui Kristui, nemokamai, besąlygiškai ir galutinai, savo vidinėje tyloje, sąmoningai apsisprendęs ištari žodžius, kurių mintis maždaug tokia: „Tu esi mano Viešpats, noriu visas Tavo būti, Tau vienam priklausyti, Tavo valią kas dieną vykdyti.“ Nuo tada ir prasideda nesibaigiantis dvasinis nuotykis, apimantis visą žmogų, visas sritis, visą būtį. Jei nesirenki priešingai savo pažadui, kasdien atnaujini savo pasiryžimą ir atsidavimą, imi matyti stebuklus visur. Dievas ištikimas savo pažadams: „Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“ Ne, ne, nereikės daryti keistų dalykų: nei ilgas valandas klūpėti ant kelių, nei keisti profesijos, nei tapti dvasininku – ne. Toliau gyvensi savo kasdienybėje ir aplinkoje, savo darbe, bet viskas po truputį pasikeis iš esmės – tavo gyvenimas bus pilnas tikro gyvybiškumo.

Teko sutikti ir nusivylusių, atsitraukusių krikščionių, kurie su Dievu kalbėjosi, bet esą buvę apgauti. Klausydama jų girdžiu, kad iš tiesų jie savo viso gyvenimo Kristui taip ir nepatikėjo. Jie turėjo savo planų, savo įgeidžius: kai kas norėjo pinigų, kai kas geros savijautos, kai kas šlovės, kai kas išgijimo nuo ligos... Buvo nusiteikę šį bei tą padaryti, daug meldėsi, darė gerus darbo ir laukė, kada Dievas išpildys jų planą. Įstrigo žmonės aplinkkeliuose – kol kas nepavyko jiems savo plano su Dievo užmoju suderinti. Betgi negalutinai. Mūsų tikroji prigimtis dieviška. Ji mus ir parves į tą dievišką ir amžiną santykį, kuriame būsime pasotinti.

Žodžiai „niekuomet nebetrokš“ reiškia, kad Dievas savo būdu pasotins mūsų sielos giliausius troškimus. Tai bus daug kartų didesnis užmojis, nei mūsų galvoje buvęs idealusis gyvenimo planas.

Tiems, kas nepabandė, tokie mano svarstymai atrodo tarsi pasiūlymas tapti niūria marionete Dievo rankose. Bet viskas yra priešingai. Danguje gyvena tik laisvi žmonės. Santykyje su Dievu nėra jokios prievartos, kiekvieną kartą žmogus girdi: „Jei nori...“ Mūsų popiežius Pranciškus visais būdais ir kartais primena, kad tikro Kristaus bičiulio veidas arba šventumo veidas yra kupinas džiugesio ir vidinės šviesos. Pranciškus savo paskutiniame dokumente „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ primena, kad kiekvienas žmogus kiekvieną dieną turi galimybę viską daryti iš širdies, sunkumus įveikti su malda, panaudoti visas progas geriems darbams daryti – toks gyvenimas neišvengiamai teikia džiaugsmą. O jei suteikia tik pervargimą, vadinasi, trūksta ryšio – to, apie kurį šiandien kalba Jėzus, trūksta to „tikėkite“, kuris padeda atpažinti tinkamą metą ir būdą tikėjimo judesiui atlikti.

Šventosios Mišios ir Komunija yra viso šio rašinio giliausias išpildymas. Jei įvyko gyvenimo atidavimas Jėzui, kasdienis Dievo valios vykdymas – džiaugsmas, laimė, meilės kupina širdis yra atpildas, vykstantis įvairiai, bet jei į 10-tuką, tai dar šiame liturgijos šventime. O Mišių atsėdėjimas be visų kitų dalykų – tai kaip bandymas gauti gyvybiškai svarbios informacijos mobiliuoju telefonu, įjungus skrydžio režimą. Yra ir informacijos, ir priemonių, reikia tinkamų vidinių nusistatymų. Jėzus yra tikroji duona, kuri nužengia iš dangaus ir duoda gyvybę.

Sesuo Rasa Fausta Palaimaitė SF yra Kauno apskrities policijos kapeliono asistentė