Gyvenimas be lyderių
„Kas su­ke­lia tau­tų ju­dė­ji­mą?“ – klau­sė Le­vas Tols­to­jus „Ka­ro ir tai­kos“ epi­lo­go an­tro­jo­je da­ly­je. Ra­šy­to­jas ma­nė, kad joks va­das, jo­kia as­me­ny­bė ne­ga­li tu­rė­ti įta­kos tau­tų ju­dė­ji­mui, jų pa­si­ry­ži­mui ką nors at­lik­ti. 

Pasak mąstytojo, negalime žinoti, kodėl tautos pasiryžta vienam ar kitam veiksmui – tiesiog tokia yra žmonių prigimtis.

Dabartiniai lyderiai Seime ir Vyriausybėje apie jokias strategijas nemąsto.

Daugelis lietuvių pasiryžo išvykti iš savo šalies. Toks išvykimas sunkiai paaiškinamas objektyviais veiksniais, statistinėmis koreliacijomis. Tokiu atveju reikėtų ieškoti paralelių su kitomis valstybėmis, o jų surasti būtų sunku. Tokiu atveju turėtume konstatuoti, kad, pavyzdžiui, prie pat Italijos esanti Albanija, kurios gyvenimo lygis gerokai žemesnis, jau turėjo išnykti, nors iš tikrųjų jos gyventojų skaičius bėgant metams nesikeičia.

Net ir gyvenant Lietuvoje sunku suvokti, įvertinti tokio masto procesus. Įdomu, kiek viešojoje erdvėje atsispindi tai, kas vyksta tautos gelmėse? Kartais atrodo, kad Lietuvos žmonėms labiau reikia psichologų, o ne ekonomistų patarimų, bet, kita vertus, kas, jei ne Lietuvos žmonės savo kūrybingumu ir atkakliu darbu padarė tą didžiulę pažangą, kuri matoma, net jei žvelgsime į pastaruosius dešimtį metų? Be reikalo tai nuvertiname, nes pažanga niekada nevyksta savaime, o kaskart pasiekiama tik didžiulėmis pastangomis.

2018-ųjų gegužės mėnuo buvo pirmas po daugelio metų, kai į Lietuvą atvyko daugiau žmonių, nei išvyko. Gera žinia Lietuvos šimtmečio proga. Prieš pasitikdama Valstybės dieną Lietuva tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare. Tai irgi ne toks jau menkas valstybės pasiekimas.

Praėjusį mėnesį Eurostatas paskelbė preliminarius 2017-ųjų ES valstybių statistinius duomenis. Lietuvos rodikliai – itin geri. Pagal gyvenimo lygį Lietuva sparčiai artėja prie ES vidurkio, ypač jei žvelgsime į vartojimą. Pagal šį rodiklį mūsų šalis gerokai lenkia visas Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Lietuva pasiekusi 88 proc. ES vidurkio, Čekija – 80, Lenkija – 76, Estija – 72, Latvija – 70 procentų. Pagal BVP vienam gyventojui šie skaičiai atrodo taip: Lietuva – 78, Čekija – 89, Lenkija – 70, Estija – 77, Latvija – 67 proc. ES vidurkio.

Žinoma, šiuos skaičius galima įvairiai interpretuoti. Tačiau žiniasklaidoje jie nekomentuojami ir beveik išvis neminimi. Matyt, todėl, kad yra pernelyg geri. Neabejoju, kad jei tokia statistika būtų nepalanki Lietuvai, ji taptų viena svarbiausių naujienų. Lietuvą graužte graužia nepasitikėjimas ir perdėtas negatyvumas. Apskritai žmonėms būdinga save vertinti geriau nei kitus. Įdomu, kodėl Lietuvoje yra kitaip? Spėčiau, kad užsibrėžiami pernelyg dideli, sufantazuoti reikalavimai, tikslai. Tai kyla iš primityvaus, supaprastinto pasaulio supratimo. Pamažu tai turėtų keistis.

Vis dėlto besikeičianti migracijos padėtis greičiausiai susijusi ir su minėtais palankiais ekonomikos rodikliais. Maždaug 3 proc. kasmetinis ekonominis augimas sukuria neblogą nuotaiką, perspektyvos jausmą. Tačiau tai pasiekus tik dar daugiau reikėtų mąstyti apie giliąją emigracijos priežastį. Kalbant socialinių mokslų terminais, emigraciją lemia visų pirma didžiulis, išskirtinis mūsų šalyje socialinio kapitalo trūkumas. Nepritekliai ir skurdas yra socialinio kapitalo trūkumo dalis, nes nepatenkinęs svarbiausių poreikių žmogus negali gyventi visaverčio gyvenimo ir kaip bendrijos, visuomenės narys. Vis dėlto didžiausia Lietuvos bėda – nepasitikėjimas ne tik savimi, bet ir vienų kitais, sutrūkinėję ne tik bendruomenės, bet ir šeimos ryšiai, nuožmūs santykiai darbovietėse, nepakantumas, visą visuomenę persmelkusi naftalininė mačizmo dvasia, patyčių kultūra.

Kalbėdami apie migracijos tendencijas turėtume padaryti vieną pataisą – nereikia kurti iliuzijų ir deklaruoti siekio, kad kada nors į Lietuvą sugrįš daugiau lietuvių, nei išvyko. Piliečių, vietinių gyventojų emigracija vyksta iš visų Europos valstybių, net ir turtingųjų, be to, gyventojų visur mažėja dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos, o demografinė pusiausvyra atkuriama vien dėl atvykusių kitataučių. Čia, beje, į akis krinta tai, kad Lietuva – vienintelė regione valstybė, nesuformulavusi imigracijos politikos.

O kas valstybei turėtų nubrėžti strategines raidos kryptis? Be abejo, tai turėtų padaryti politiniai lyderiai. Kokių lyderių reikia Lietuvai? Tai klausimas, kuris savaime kyla prasidedant rinkimų sezonui.

Ar kas nors gali pakeisti šią tendenciją? Ar ją reikia keisti?

Dabartiniai lyderiai Seime ir Vyriausybėje apie jokias strategijas nemąsto. Vienas jų užsiėmęs smulkiais keršto išpuoliais, kitas šiurkštokomis priemonėmis vykdo technokratines reformas. Imkime, pavyzdžiui, mokesčių reformą. Prieš rinkimus buvo daug kalbėta, jog didžiausia sisteminė Lietuvos bėda – tai, kad itin maža BVP dalis perskirstoma per biudžetą, nes tokia padėtis vegetuoti pasmerkia didžiulį visuomeninį sektorių. Kalbėta ir apie visuomenę graužiančią pajamų nelygybę. O kokia dabar vykdomos mokesčių reformos kryptis? Ji vėl mažina pajamas į biudžetą, vėl proteguoja didžiausias pajamas gaunančius gyventojus. Taigi einama lengviausiu keliu, daroma tai, ką darė ir visos ankstesnės vyriausybės.

Ar kas nors gali pakeisti šią tendenciją? Ar ją reikia keisti? Anksčiau minėta statistika atskleidžia unikalų dalyką: lietuviai išleidžia daugiau, nei uždirba, ir tai jau beveik tapo nacionaliniu bruožu. Perfrazuojant L. Tolstojų, tereikia viltis, kad tauta žino, kur ji juda, net ir neturėdama ryškių lyderių. Pasižvalgius po kaimynines valstybes net galima daryti išvadą, kad gal ir gerai neturėti tų lyderių – vizionierių.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas