Gerosios praktikos namai
Žy­mio­ji Grau­cho Mar­xo ci­ta­ta „Ne­no­riu pri­klau­sy­ti jo­kiam klu­bui, ku­ris pri­ims ma­ne į na­rius“ by­lo­ja apie sta­tu­so par­adok­są. Dau­ge­lis mū­sų sie­kia­me pa­ly­pė­ti so­cia­li­nio sta­tu­so ko­pė­čio­mis, o pri­klau­sy­mas klu­bams yra to sta­tu­so po­žy­mis. Tai, ko­kių mu­zi­kos, spor­to, lais­va­lai­kio, lab­da­ros ar pro­fe­si­nių klu­bų na­riai esa­te, ga­li kur kas ge­riau nu­sa­ky­ti jū­sų so­cia­li­nį sta­tu­są ne­gu ži­nios apie ban­ko sąs­kai­tą. Par­adok­sas čia toks: kol klu­bas ne­prii­ma žmo­gaus į na­rius, jis to­kiam as­me­niui yra pres­ti­ži­nis, o ten glū­din­čios pa­žin­tys ir ga­li­my­bės – ne­priei­na­mos. Ta­čiau tą pa­čią aki­mir­ką, kai žmo­gus tam­pa to klu­bo na­riu, pa­aiš­kė­ja, kad yra dar pres­ti­žiš­kes­nis klu­bas, ku­ris ti­krai ne­priims as­me­nų, pri­klau­san­čių ne to­kiam pres­ti­ži­niam klu­bui. Na­rys­tė klu­be nė­ra ko­pė­čios – vie­na na­rys­tė nė­ra ke­lias į ki­tą. Ji tik su­tei­kia nau­jo­kui su­vo­ki­mą, jog šis tu­ri dar dau­giau po­ten­cia­lo siek­ti aukš­to sta­tu­so.

Taigi klubai yra hierarchija. O apie hierarchijas būtina žinoti tai, kad jos visos turi vienvaldę viršūnę. Kitaip negali būti, toks apibrėžimas. O kas yra klubų hierarchijos viršūnėje? Jei esate matę Stanley Kubricko filmą „Plačiai užmerktos akys“, galite įsivaizduoti, koks tai galėtų būti klubas. Klubų lygmeniu realybė ima pintis su mistika. Jie apauga folkloru ir sąmokslo teorijomis. Masonai, sionistai, iliuminatai – visi sulaukdavo ir sulaukia dėmesio, bet mes taip ir nežinome nei jų turinio, nei veiklos. Patiems nariams tokia mistika irgi naudinga, nes leidžia aplinkiniams daryti prielaidą, kad galbūt esate „paties pačiausio“ klubo nariai. Ir vien tas faktas jums gali atverti daugelį galios koridorių durų.

Per ateinančius dešimtmečius turėsime parodyti, ko verta mūsų Konstitucija ir piliečiai. Arba jau niekada nebenusikratysime tų nelabai mums patinkančių pokomunistinių stereotipų.

Valstybės taip pat turi savo klubus. Mes esame dviejų puikių klubų – Europos Sąjungos (ES) ir NATO – nariai. Bet jie labai jau vieši, biurokratiški, kiekvienas narių sprendimas čia narstomas po siūlelį. Tačiau vienas klubas iki šiol mums buvo neprieinamas. Tai, jo generalinio sekretoriaus žodžiais, „gerosios praktikos namai“, arba oficialiai – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Ji šalims narėms brangiai kainuoja, turi daugybę ekspertų, tačiau yra tik patarianti organizacija.

ES už narystę pati duoda pinigų, NATO tebeprašo, kad susimokėtume už sąskaitas, o EBPO taiko nario mokestį. Tapti EBPO ekspertu sudėtinga. Tačiau juo tapęs galite keliauti po pasaulį ir dalyti patarimus, kaip geriau valdyti kitas šalis. Jums bus atidaromos visos durys, parodomi visi dokumentai, o vietiniai biurokratai kone dievobaimingai lauks verdikto, kuriame galbūt pagirsite už pastangas, bet visada nurodysite, ką patobulinti. Kai išvyksite, biurokratai taip ir liks nesupratę, gerai ar blogai praėjo susitikimas, tačiau vadovybė nedels rengti tobulinimo planų.

Žinių, kaip veikia pati EBPO, kur kas mažiau. Klubo ekspertai yra autonomiški, jų sprendimai – neįpareigojantys, tad ir procesas ne toks viešas. EBPO turi ta masonišką mistiškumą, kai patys nariai atrodo paslaptingi, o tie, kam jie patarinėja, – visų viešai matomi. Galbūt tai ir yra EBPO sėkmės receptas, dėl kurio ši organizacija laikoma išsivysčiusių valstybių klubu.

Lietuvos prezidentė gegužės 30 dieną pasirašys atitinkamą sutartį, ir vasarą tapsime EBPO nariais. Gausime diplomą, kuriame bus parašyta, kad Lietuva yra išsivysčiusi, brandi. Bet, kaip sakė vienas žymus žmogus, atsiėmęs diplomą iš universiteto, klajoji padebesiais, o kitą rytą atsikėlęs supranti, jog esi tik bedarbis.

Baigiame nepriklausomos Lietuvos stojimo į tarptautines organizacijas maratoną – stoti jau nebėra kur, priklausome visiems dėmesio vertiems valstybių klubams. Tai reiškia, kad pasaulis iš mūsų nelabai ko tikisi. Ko Lietuvai reikia, dabar jau gali spręsti tik šalies piliečiai ir lyderiai. Respublikinė santvarka dar niekada nelaikė tokio egzamino, kokį laikysime nuo birželio pirmosios. Tarpukario Lietuva niekuomet neturėjo tokios prabangos – būti teritoriškai vientisa ir saugi, o jos piliečiai bei verslas – laisvai judėti ir prekiauti visoje planetoje. Tai – didžiulė šventė, bet kartu ir valstybės brandos egzaminas. Per ateinančius dešimtmečius turėsime parodyti, ko verta mūsų Konstitucija ir piliečiai. Arba jau niekada nebenusikratysime tų nelabai mums patinkančių pokomunistinių, truputį keistų, truputį korumpuotų stereotipų. Sėkmės mums!

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas