Gerai, kad turime „farus“. O kaip su žandarais?
Pa­aug­lys­tė­je daug lai­ko iš­švais­čiau sė­dė­da­mas prie te­le­vi­zo­riaus, da­bar to gai­liuo­si. Kai mąs­tau apie ko­kią nors su­dė­tin­gą prob­le­mą, į gal­vą ne­re­tai šau­na me­ta­fo­ros iš kvai­lų fil­mų, o iš kai ku­rių ki­tų ko­le­gų daž­niau iš­girs­tu me­ta­fo­ras, su­si­ju­sias su kla­si­ki­ne li­te­ra­tū­ra. Pa­vy­džiu jiems – li­te­ra­tū­ri­niai pa­ly­gi­ni­mai pa­pras­tai yra ge­res­ni. Bet kar­tais man ky­lan­čioms aso­cia­ci­joms, su­si­ju­sioms su po­pu­lia­rio­sios kul­tū­ros pro­duk­ci­ja, ma­no pa­žįs­ta­mi kla­si­ki­nės li­te­ra­tū­ros ži­no­vai ati­tik­mens ne­ran­da.

Pastaruoju metu tenka galvoti apie tai, kas sieja viešąjį saugumą ir švietimą. Iš pirmo žvilgsnio, tai yra nelabai susijusios temos, bet tik todėl, kad jums pateikiau per mažai informacijos. Viena uniformuotųjų tarnybų (angl. uniformed services, Lietuvoje nežinia kodėl vartojame niekam tikusią sąvoką – statutinės tarnybos) ypatybė yra ta, kad pareigūnus sau jos ugdo pačios. Būdų, kaip jos tai daro, yra daugybė. Viename spektro krašte yra tarnybos, suteikiančios aukštąjį išsilavinimą. Karininkų rengimas paprastai yra būtent toks. Kitame spektro krašte – organizacijos, kurios labiau kliaunasi bendros švietimo sistemos suteikiamomis kompetencijomis. Tokiose tarnybose naujiems pareigūnams skiriami tik palyginti trumpi įvadiniai ar specialūs kursai. Diskusijos dėl to, kokias švietimo paslaugas statutinės tarnybos turėtų plėtoti pačios, o kokias – perduoti „civiliniam“ švietimui, yra vienos tų, kai, ko gero, neįmanoma rasti bendro sutarimo.

Lietuvoje lyg netyčia prikūrėme mažų statutinių tarnybų. Jos – tarsi vienkiemių sodybėlės.

Esama įvairių nuomonių dėl pareigūnų rengimo. Jei negalime įrodyti, kuri nuomonė yra teisingiausia, turėtume pagalvoti apie tai, kurios nuomonės yra akivaizdžiai neteisingos. Tuomet turėtume neblogą sistemą, kurią galėtume nuolat tobulinti, ir žinotume, kad išvengiame blogos sistemos. Čia pagaliau prieiname prie palyginimų, apie kuriuos užsiminiau teksto pradžioje. Turbūt retas lietuvis yra išvengęs akistatos su „Policijos akademija“ ar „Žandaru iš Sen Tropezo“. Šių produktų pakuotės skiriasi, bet raskite 10 skirtumų tarp pagrindinių personažų elgesio ir pasaulėžiūros. Iš filmų susidaro įspūdis, kad tiek policininkai, tiek žandarai susiduria su panašiais iššūkiais, o jų darbas – irgi panašus. Jei paklaustumėte paprasto praeivio, kas yra policininkas ir kas yra žandaras, turbūt negautumėte tinkamo atsakymo. Tipinis variantas – žandaras yra nepagarbus policininko pravardžiavimas, labiau rafinuotas atsakymas – tai tiesiog policininko pavadinimas prancūziškai. Pirmas, žinoma, yra visai neteisingas, antras – kiek arčiau tiesios, tačiau neteisingas dėl vieno labai svarbaus aspekto.

Šios institucijos gyvena iš gynybos ministerijų kišenės, jų pareigūnai yra ugdomi aukštosiose gynybos mokyklose ir nuolat dalyvauja pratybose, skirtose karo meto užduotims vykdyti.

Tikrai tiesa, kad žandarų ir policininkų funkcijos yra artimos. Tiek vieni, tiek kiti užtikrina viešąjį saugumą, atlieka ikiteisiminius tyrimus. Tačiau Prancūzijos žandarai, kaip ir Ispanijos gvardiečiai bei Italijos karabinieriai, yra ne karo policija. Šios institucijos gyvena iš gynybos ministerijų kišenės, jų pareigūnai yra ugdomi aukštosiose gynybos mokyklose ir nuolat dalyvauja pratybose, skirtose karo meto užduotims vykdyti. Karo metu šių institucijų tarnautojai tampa puikiai parengtomis pajėgomis, galinčiomis vykdyti sudėtingiausias užduotis. Taikos metu tai yra antroji „policija“, kurios veikla leidžia užtikrinti civilinės policijos antikorupcinę priežiūrą, skirti papildomų išteklių rezonansiniams nusikaltimams tirti, garantuoti veiksmingą valstybės sienų apsaugą.

Lietuvoje yra kelios institucijos, atliekančios veiksmus, kuriuos atlieka ir, pavyzdžiui, Ispanijos „Guardia Civil“: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vadovybės apsaugos departamentas, Viešojo saugumo tarnyba, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Muitinės departamentas ir kariuomenės Karo policija. Ispanijoje yra 40 mln. gyventojų, Lietuvoje – 2,8 milijono. Plačiai gyvename.

Lietuvoje lyg netyčia prikūrėme mažų statutinių tarnybų. Galbūt dėl to, kad lietuviai – žemdirbių tauta, bent jau Seime visada atsiranda taip kalbančiųjų.

Jei Lietuvoje turėtume žandarmeriją, vienu šūviu ne vieną ir ne du zuikius nušautume, o visą būrį prišaudytume. Palyginti greitai karo tarnybai pasirengusių karių ir karininkų skaičių kone padvigubintume, o kartu šie žmonės teiktų gyvybiškai svarbias paslaugas visuomenei taikos metu. Sumažintume administracines išlaidas, tokios pajėgos būtų gana didelės, atsirastų galimybė diegti pareigūnų rotaciją ir įsteigti veiksmingą imuniteto tarnybą, kariams ir pareigūnams suteikti daugiau karjeros perspektyvų. Mažiau kompetentingų pareigūnų pasitrauktų iš tarnybos, kai jie organizacijoms kuria didžiausią vertę. O kur dar bendro kompetencijų ugdymo nauda, kuri leistų kelti bendravimo su piliečiais kultūrą? Ir nepamirškime ekonominės bei antikorupcinės konsoliduojamų viešųjų pirkimų naudos.

Lietuvoje lyg netyčia prikūrėme mažų statutinių tarnybų. Galbūt dėl to, kad lietuviai – žemdirbių tauta, bent jau Seime visada atsiranda taip kalbančiųjų. Žemdirbio mentalitetui, anot kai kurių sociologų, labiau tinka susmulkinti ūkiai. Mūsų uniformuotosios tarnybos – tarsi vienkiemių sodybėlės. Bet dabartinės grėsmės ir iššūkiai saugumui, problemos pritraukiant kompetentingų specialistų į saugumo institucijas leidžia kelti klausimą, ar Lietuvos visuomenės saugumo sistema yra nebloga ir tik tobulintina, ar vis dėlto bloga. Galbūt Lietuvos saugumo institucinės sodybėlės trukdo mūsų pareigūnams tapti profesionalesniems, o visuomenei – saugesnei. Institucinė saugumo sistema, kurią sukūrėme per pirmuosius atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius, neturėtų būti laikoma savaime suprantama, ypač jei pasaulinėje praktikoje randame alternatyvų, kurios gali būti efektyvesnės. Būtume jau visai brandi valstybė, jei mums nereikėtų sulaukti nelaimės, kad suprastume, jog kažkas neveikia.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas