Gera-bloga idėja Lietuvai
Pra­ei­tą sa­vai­tę ga­na ak­ty­viai bu­vo ap­ta­ri­nė­ja­ma vie­na kon­tro­ver­siš­ka idė­ja Lie­tu­vai – eg­za­mi­nuo­ti prieš rin­ki­mus kan­di­da­tus į Sei­mą. Su­pran­ta­ma, kad toks su­ma­ny­mas bu­vo su­tik­tas ne­vie­na­reikš­miš­kai, ap­link jį už­vi­rė gin­čai net ne­žiū­rint į tai, kad bent jau kol kas apie šios idė­jos įgy­ven­di­ni­mą nie­kas rim­tai ne­kal­ba.

Aptariama idėja yra gana natūrali, ji kyla iš nuolatinės nuostabos dėl kai kurių valdžios sprendimų, menkos tokių sprendimų argumentacijos ar net, kartais, jų absurdiškumo. Tai atitinkamai kelia abejonių, ar tikrai į valdžią patenka žmonės, kurie to verti.

LŽVS žadėjo mums profesionalų vyriausybę, tačiau jau gana drąsiai galima teigti, jog šio pažado valdantieji taip ir neįgyvendino.

Kita vertus, papildomas barjeras kandidatams į Seimą gali būti vertinamas kaip diskriminacija. Atsiranda pavojus, kad bus atvertas ir kelias potencialiems piktnaudžiavimams, siekiant neprileisti prie valdžios vienų ar kitų asmenų, kas keltų tiesioginį pavojų demokratijai.

Atsižvelgiant į aptariamos idėjos, o tiksliau – jos vertinimų, sudėtingumą verta pažiūrėti į ją per klasikinį „Pro et Contra“ principą (t. y. „už“ ir „prieš“).

Argumentai „už“

Šiuo metu šalį valdanti Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjunga žadėjo mums profesionalų vyriausybę, tačiau jau gana drąsiai galima teigti, jog šio pažado valdantieji taip ir neįgyvendino. Tuo tarpu, mintis, kad valdžioje bus tikri profesionalai, išmanantys savo darbą, išties yra patraukli. Iš jos ir kyla pasiūlymas dėl specialaus egzamino (žinių patikrinimo) kandidatams į Seimą.

Gyvenime mes dažnai turime įrodinėti savo gebėjimus ir kompetencijas. Norint gauti teisę vairuoti transporto priemonę reikia praeiti apmokymus ir išlaikyti egzaminus. Norint įstoti į aukštąją mokyklą irgi vertinamos žinios ir pasiekimai, o neįstojusieji negalvoja apie nesekmą kaip apie diskriminaciją. Net norint įsidarbinti tenka konkuruoti su kitais kandidatais, o potencialus darbdavys gali paprašyti atlikti kokią nors užduotį, kad galėtų įvertinti jūsų realius gebėjimus ir kompetenciją.

Natūraliai atsiranda klausimas – kodėl tokiu atveju mes pateikiam valstybės vairą žmonėms, kurių gebėjimų papildomai netikriname, pasitikėdami vien tuo, kaip jie patys save reprezentuoja ir ką kalba. Apmaudžiausia, kad mes dažniausiai net nesugebame užduoti klausimo, kaip konkrečiai bus įgyvendintas vienas ar kitas pažadas, kokie resursai bus panaudoti jo realizavimui ir ar tai nereiškia, jog lėšos bus atimtos iš kitų gyvybiškai svarbių sričių?

Mes pateikiam valstybės vairą žmonėms, kurių gebėjimų papildomai netikriname, pasitikėdami vien tuo, kaip jie patys save reprezentuoja ir ką kalba.

Dievas mato, egzaminas kandidatams neturėtų būti koks nors specifinis ar itin sudėtingas. Tačiau tikrai norėtųsi, kad į valdžią einantys žmonės žinotų, kaip veikia demokratinė sistema (pagrindinius principus), kokia yra Lietuvos politinės sistemos specifika bei turėtų įsivaizdavimą apie ekonomikos pagrindus. Na, gal dar praverstų pora testų kandidatų loginiam mąstymui patikrinti...

Argumentai „prieš“

Demokratija Lietuvoje grindžiama visuotine rinkimų teisę, t. y. teisę rinkti ir būti išrinktiems. Nors šioje srityje egzistuoja tam tikri apribojimai – rinkimų teisę žmogus įgyja tik tada, kai jam sueina 18 metų, o kandidatas į šalies prezidento posto negali būti jaunesnis nei 40 metų – papildomi barjerai kelyje į valdžią gali būti vertinami kaip diskriminacija.

Teisingai buvo pastebėta debatuose, kilusiuose dėl aptariamos idėjos, jog papildomas egzaminas ar kitokio pobūdžio žinių patikrinimas kandidatams būtų neįmanomas be Konstitucinio teismo pritarimo.

Šioje idėjoje slypi ir kitokie pavojai. Pavyzdžiui, jos realizacija gali stiprinti atskirtį ir susiskaldymą visuomenėje. Praėję egzaminą kandidatai atsidurtų privilegijuotoje pozicijoje, sudarytų savotišką aukštesnę valdančiąją kastą. Valdžia kaip tokia taptų dar labiau mitologizuota, žiūrint „paprastos liaudies“ akimis. Tai atverstų kelią didesnėms spekuliacijoms šia tema, gal net didintų nepasitikėjimą žmonėmis valdžioje.

Iš esmės, vertinti kandidatų tinkamumą rinkėjai turi galimybę ir šiandien. Kaip komentuodama šią situaciją paminėjo Vyriausios rinkimų komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė, rinkėjai gali įvertinti intelektinį pretendentų į valdžią lygį stebėdami priešrinkiminius debatus ar nagrinėdami informaciją apie kandidatus. Todėl galima sakyti, kad problema slypi ne tik pretendentų į valdžią tinkamume ar netinkamume, bet ir pačių rinkėjų tingume, nepakankamame nore priimti tikrai apgalvotą ir argumentuotą sprendimą, už ką atiduoti savo balsą.

Vietoje išvadų

Atsižvelgiant į tai, kad aptarta idėja vargu ar bus įgyvendinta ir taip ir liks tam tikru Lietuvos visuomenės nepasitenkinimo ir nusivylimo valdžia atspindžiu, tikrų išvadų čia ir nereikia. Idėja papildomai egzaminuoti kandidatus į Seimą yra tiek gera kiek ir bloga, o tokioje situacijoje ją iš tikrųjų geriau palikti nuošalyje. Pirmiausiai dėl to, kad šios idėjos įgyvendinimas gali pažeisti pripažintus demokratijos principus. Teisininkai pažymi, kad „teisė negali gimti iš neteisės“ ir lygiai taip pat neįmanoma apsaugoti demokratijos nedemokratiškais veiksmais. Tad bent pirmiausiai išmokim naudotis turimais mechanizmais, t. y. prieš kitus rinkimus paskaitykim politinių partijų programas, pažiūrėkim debatus, pabandykim įvertinti kiek realistiški yra į viešąją erdvę metami pažadai.

Viktoras Denisenko – politikos apžvalgininkas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto lektorius, analitinio centro „EAST-Center“ (Varšuva) ekspertas.