Gedimino laiškas – iš Rygos, baletas „Vytautas“ – iš Minsko
Ar­tė­jant Va­sa­rio 16-osios, Ne­prik­lau­so­my­bės Ak­to, šim­to­sioms me­ti­nėms, ku­rios vis dar klai­di­na­mai va­di­na­mos Lie­tu­vos 100-me­čio mi­nė­ji­mu, dau­gė­ja ženk­lų, ro­dan­čių, kaip men­kai iki šiol mū­sų ša­ly­je bu­vo su­vo­kia­mos is­to­ri­nės šak­nys.

Per kelias pastarąsias savaites sulaukėme to, ko nebuvo daugiau kaip 25 metus nuo 1990-ųjų kovo 11-osios, – mažiausiai trijų įvykių, priminusių svarbiausius valstybės garbingos praeities puslapius.

Sausio 21 dieną Signatarų namuose Vilniuje pradėtas eksponuoti Vasario 16-osios aktas. Po kelių dienų, sausio 24-ąją, Vilniaus paveikslų galerijoje duris atvėrė paroda „Lietuvos valdovo žodis pasauliui“, kurioje galime pamatyti beveik prieš 700 metų parašytą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laišką Europos miestams.

Bent kol kas džiaugtis istoriniais dokumentais ar meno kūriniais, primenančiais garbingą mūsų valstybės istoriją, galime tik kitų šalių dėka.

Sausio 28 dieną Vilniuje parodytas baletas „Vytautas“. Šiame kūrinyje, kaip pažymi ir mūsų istorikai, gana tiksliai pagal Vygando Marburgiečio kroniką atspindėti svarbūs istoriniai įvykiai: Vytauto susitikimas su būsima žmona Ona, Kęstučio nužudymas dalyvaujant Jogailai ir Vytauto pabėgimas iš nelaisvės.

Esu ne kartą akcentavęs, jog bet kuriai valstybei yra svarbu suvokti ir įprasminti savo istorines šaknis, todėl pagaliau ir Lietuvoje atsirandantis suvokimas, kad to reikia, negali nedžiuginti. Tačiau kartu akivaizdu, kad bent kol kas džiaugtis istoriniais dokumentais ar meno kūriniais, primenančiais garbingą mūsų valstybės istoriją, galime tik kitų šalių dėka. Lyg mums nerūpėtų patiems šiuos dokumentus rasti, turėti arba kurti tokius kūrinius.

Kol kas realybė tokia: vienas svarbiausių Lietuvos modernios istorijos dokumentų – Vasario 16-osios aktas – ilgus metus gulėjo Vokietijos archyvuose ir jokiam mūsų šalies istorikui nekilo mintis jo ten paieškoti, kol atsirado entuziastas, istorijos mėgėjas, politologas prof. Liudas Mažylis ir atliko tokį, atrodytų, elementarų kiekvienam istorikui veiksmą – paieškoti šio dokumento šalies, į kurios sudėtį ir įėjo Lietuva 1918 metais, archyvuose. Anksčiau neabejojau, kad tuos archyvus mūsų šalies istorikai ne kartą yra perkratę.

Kitas labai svarbus mūsų valstybei dokumentas – Gedimino laiškas, žymintis pradžią miesto, kurį taip nelengvai XX amžiaus pradžioje Vasario 16-osios akto signatarams pasitelkus išmintį vėl pavyko padaryti Lietuvos valstybės sostine, ilgus metus guli mums draugiškos Latvijos archyvuose ir tik dabar, artėjant 100-mečio minėjimui, buvo atvežtas rodyti Vilniuje. Įdomu, ar būta kokių nors pastangų šį dokumentą atgauti iš Latvijos, galbūt išmainyti į kokį nors Lietuvos archyvuose esantį svarbų Latvijai dokumentą?

Jeigu to nebuvo padaryta, tai kodėl? Juk kultūros diplomatija, siekiant atgauti savo valstybei svarbius istorinius dokumentus, relikvijas, simbolius, yra ne mažiau reikšminga diplomatijos sritis nei diplomatija, užtikrinant valstybės saugumą.

Čia yra vienas svarbus niuansas. Šalies diplomatinė tarnyba gali atlikti vieną ar kitą veiksmą, tačiau prieš tai kitų sričių profesionalai privalo atlikti savo darbą. O tokių žingsnių nebuvo.

Norint atgauti iš kitos šalies mūsų valstybei svarbias kultūros relikvijas, aukščiausiu Kultūros ministerijos, o gal net visos valstybės lygiu turi būti suvokiama, kad tai reikia daryti. Su tokiomis šalimis kaip, pavyzdžiui, šių dienų Rusija, galbūt būtų sunku susitarti, bet ar tikrai neįmanoma pasiekti susitarimo, pavyzdžiui, su Latvija?

Baletą apie Vytautą pastatė Baltarusijos didysis nacionalinis operos ir baleto teatras. Ar tokio baleto negalėjo pastatyti mūsų teatrai, parašyti jam muzikos – mūsų kompozitoriai? Ar negalima sukurti gero vaidybinio filmo apie garbingus mūsų istorijos laikus? Kad tai būtų padaryta, aukščiausiu valdžios institucijų lygiu turi būti suvokiama, jog to reikia. Taip pat privalu suvokti, kad tai neturi būti koks nors tiek turinio, tiek finansų požiūriu pigus filmukas. O skyrus pinigų iš biudžeto reikia atsakomybės, kad jie nenueitų vėjais, kaip tai atsitiko bandant sukurti ir nesukūrus filmo apie Žalgirio mūšį.

Viso to Lietuvoje dar nėra. Todėl mūsų valstybės atkūrimo dokumentu, Vasario 16-osios aktu, Lietuvos žmones kol kas gali pradžiuginti Berlynas, Gedimino laišku – Ryga, baletu apie Vytautą – Minskas.

Dėl panašių priežasčių rimčiausias vaidybinis filmas apie kelis šimtmečius trukusias baltų kovas su kryžiuočiais yra sovietiniais metais pastatytas „Herkus Mantas“, o filmų apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, Abiejų Tautų Respubliką, Vasario 16-osios Lietuvą apskritai nesukurta.

Atsiprašau. Dabar jau turime filmą „Grąžinti nepriklausomybę“, išleistą į ekranus artėjant 100-mečiui. Kaip rašoma šio filmo anonse, jis yra „apie Basanavičių, Smetoną, Stulginskį ir Klimą, bet be nuobodžių datų ir faktų“. Vėl tenka apgailestauti, kad mūsų puikūs aktoriai turi vaidinti tokiuose filmuose, o mūsų žmonės – taip suprasti požiūrį į savo istoriją. Gal tie, kurie palaimino šio filmo kūrimą, galvoja, kad tegul ir toliau žmonės apie Lietuvos istoriją sužino iš kitų šalių sostinių.