G taško kalbinė alternatyva arba lietuvių kalba ir sanskritas
Mėgs­ta­me di­džiuo­tis, kad lie­tu­vių kal­ba yra iš­sau­go­ju­si se­ną struk­tū­rą, ku­ri yra ar­ti­ma in­doeu­ro­pie­čių pro­kal­bei. 

Lietuvos svečiams perpasakojame prancūzų kalbininko Antuano Mejė (Antoine Meillet) žodžius, kad norintieji išgirsti, kaip kalbėjo daugelio Europos tautų protėviai indoeuropiečiai, turi važiuoti pasiklausyti lietuvio valstiečio. Ši nuostata atėjo iš XIX amžiaus, kai klestėjo istorinė lyginamoji kalbotyra ir mokslininkai ieškojo kalbų panašumo priežasčių. Tuo metu ir buvo pastebėta, kad lietuvių bei sanskrito panašumas yra didžiulis. Pavyzdžiui: lt. naktis – sanskr. naktis, lt. dantis – sanskrt. dantas, lt. Dievas – sanskrt. Devas, lt. dūmas – sanskrt. dūmas, lt. bebras – sanskr. babhrus, lt. ugnis – sanskrt. agnis, lt. jungti – sanskrt. yunkte, lt. sūnus – sanskrt. sūnus, lt. naujas – sanskrt. navas, lt. senas – sanskrt. sanas, lt. sapnas – sanskrt. svapnas, lt. Viešpats – sanskrt. Viešpats ir t. t. Skaičiuojamos ir gramatinės bei sintaksinės bendrybės.

Sanskrito ir lietuvių kalbos panašumo išviešinimas buvo labai reikšmingas XX amžiaus pradžioje, kai reikėjo sociokultūrinių faktų, kurie leistų didžiuotis savo neseniai buvusia virtuvės, ūkio, slaptos kaimo mokyklos kalba. Labai įdomus šios jausenos pavyzdys yra mažai žinoma kunigo Kazimiero Ambrozaičio 1929 metais išleista trumpa gramatika, skirta mokytis lietuvių kalbos – „Kalbos sanskrita“. Kunigas rašo, kad „Tyrinėdamas, ką rašo apie lietuvių tautą angliškose enciklopedijose, radau, kad jų kalba esanti artimiausia sanskrito kalbai. O apie sanskritą ten pat rašo, kad jų kalba esanti artimiausia lietuvių kalbai. O iš kur tas sanskritas tokį vardą gavo – tai enciklopedijoje išvedė, kad jų knygutė, mokinanti skaityti ir rašyti (...), buvo vadinama sanskrito knygute“. Šio motyvo mokslinė logika yra nepaaiškinma, tačiau ideologija – akivaizdi, iškelianti kalbų panašumo ir lietuvių kalbos vertės idėją.

Ši idėja buvo aktyviai palaikoma tarpukario Lietuvoje, tačiau tik lietuvių kalbos ir sanskrito ryšiams skirtų tyrimų neatsirado. Sanskrito duomenimis buvo naudojamasi nustatant lietuvių kalbos žodžių kilmę ir nagrinėjant lietuvių kalbos istoriją. Pavyzdžiui, Kazimieras Būga savo darbuose rėmėsi 346 sanskrito žodžiais. Net ir tarpukario žymaus keliautojo A. Poškos atrastas Baltistanas Indijoje specialių tyrimų nepaskatino.

Sovietmečiu specialiai sanskrito ir lietuvių kalbos ryšiams skirtiems darbams suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sanskrito ir lietuvių kalbos santykių problematika taip pat neišsiplėtė, nors sanskritas Vilniaus universitete su pertraukomis dėstomas iki šiol.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sanskrito ir lietuvių kalbos santykių problematika taip pat neišsiplėtė, nors sanskritas Vilniaus universitete su pertraukomis dėstomas iki šiol.

Susidarė paradoksali situacija. Lietuviai daug kalba apie savo kalbos ir sanskrito ryšius, tačiau nuosekliai šie ryšiai iki šiol tirti nebuvo. 2016 metais ambasadorius Indijoje Laimonas Talat-Kelpša inicijavo pirmojo sanskrito lietuvių kalbos žodynėlio „Sanskrito-lietuvių kalbų vėrinys“ parengimą. Šį darbą atliko žymiausias Lietuvos sanskritologas Vytis Vidūnas. „Vėrinys“ sulaukė didelio susidomėjimo, žodynėlis buvo įteiktas net Tailando princesei.

Tai rodo, kad reikia išsamaus, galbūt tarpdalykinio – ne tik kalbų, bet ir etnokultūrinių artefaktų gretinimo – žodyno. Bet šiuo metu negirdėti apie jokius sanskrito ir lietuvių kalbos ryšių tyrimus. O gaila, nes juos pradėjus atsivertų erdvė naujoms baltų kultūros istorijos interpretacijoms. O tai savo ruožtu stiprintų išskirtinį ir istoriškai atpažįstamą Lietuvos, kaip šalies, kurioje kalbama intriguojančiai artima sanskritui kalba „prekės ženklą“. Gal tai būtų alternatyva ir pagarsėjusiam G taškui?

Jolanta Zabarskaitė yra profesorė, humanitarinių mokslų daktarė