Futbolas: kas muša ir į kieno vartus?
Iš kar­to pri­si­pa­žin­siu, kad nie­ko ne­iš­ma­nau apie fut­bo­lą, o pa­sau­lio čem­pio­na­to ne­ste­biu. Ža­vė­da­vau­si fi­lo­so­fu Ar­vy­du Šlio­ge­riu, ku­ris dis­ku­tuo­da­vo su stu­den­tais apie vo­kie­čių „ra­cio­na­lų“ ar bra­zi­lų „e­mo­cio­na­lų“ žai­di­mą. Tai įžvelg­ti ir – svar­biau­sia – tu­rė­ti no­rą ste­bė­ti sve­ti­mų ša­lių rink­ti­nių rung­ty­nes rei­kia di­de­lio ta­len­to, ku­rio vi­siš­kai ne­tu­riu. Čia iš­ky­la klau­si­mas – koks san­ty­kis tarp sir­ga­lių ais­trin­gu­mo ir ša­lies fut­bo­li­nin­kų pa­jė­gu­mo? Jei so­cio­lo­gams pa­vyk­tų nu­sta­ty­ti, kad Lie­tu­vo­je su­si­do­mė­ji­mas čem­pio­na­tu, ku­ria­me ne­da­ly­vau­ja lie­tu­viai, yra di­de­lis, šis san­ty­kis, ma­tyt, bū­tų at­virkš­čiai pro­por­cin­gas.

Į šią keistų santykių pynę galima būtų įpinti ir kitą dėmenį – valdžios pajėgumą plėtoti profesionalų futbolą. Kalbėdami apie tai, galime išskirti vietinę (futbolo federacijų), miestų (merų ir jų patarėjų) ir centrinę (premjero, mėgstančio futbolą) valdžią. Negirdėjau apie tokių santykių futbolo atžvilgiu tyrimus Lietuvoje, bet mano hipotezė tokia: niekas taip nekenkia Lietuvos futbolui, kaip valdžios perviršis ir besirūpinančiųjų futbolu perteklius. Antai, nėra didesnio futbolo gerbėjo už premjerą, o visų Vilniaus merų didžiausias rūpestis jau beveik trisdešimt metų – stadionas Šeškinėje. Beje, tai galima pasakyti apie daugelį sričių, ne vien apie futbolą, kurio pavyzdys – simptomiškas. Vis dėlto A. Šliogerio atvejis simptomiškas kitu požiūriu: futbolas – tai, kas leidžia bendrauti skirtingo išsilavinimo ir skirtingų kartų žmonėms, nors (o gal kaip tik todėl?) santykis tarp Lietuvos, futbolo ir sėkmės – mažų mažiausiai keistas. Ar tai neprimena santykio tarp tautos dydžio ir jos žmonių lingvistinių gebėjimų? Kuo mažesnė tauta, tuo daugiau svetimų kalbų moka jos žmonės. Kuo „mažesnis“ šalies futbolas, tuo labiau jos žmonės domisi „didžiuoju“, pasauliniu futbolu. Jei taip, ar mūsų futbolo menkumas nėra mūsų privalumas?

Net jei teigiama, kad futbolas sutaiko politinius priešininkus, tai kaip tik rodo jo politiškumą.

Vis dėlto čia norėčiau pakalbėti apie ką kita – apie įvarčius. Atrodo, kad futbolas ir politika niekaip nesusiję. Bent jau taip skelbia futbolo „ideologai“. Vis dėlto net jei teigiama, kad futbolas sutaiko politinius priešininkus, tai kaip tik rodo jo politiškumą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad futbolo čempionatus, kaip ir olimpiadas, rengia (arba siekia rengti) didelės šalys, kuriose esama autoritarinių tendencijų. Nauda – abipusė. Viena, FIFA užtikrinta dėl tokių šalių patikimumo: tvirtos lyderio pozicijos ir didelės šalies gausūs ištekliai – sėkmingo čempionato garantas. Kita, čempionatas ar olimpiada pasitarnauja stiprinti autoritarinio lyderio pozicijas, pašlovinti režimą ar net atitraukti dėmesį nuo karinių užmačių. Taigi 1:0 demokratijos nenaudai.

Beje, pati FIFA toli gražu nėra demokratinė struktūra. Nors ji paremta atstovavimo principu, o svarbiausi sprendimai priimami balsuojant (susirinkime ar taryboje), bent jau Josepho (Seppo) Blatterio laikais tai buvo būtent šio lyderio organizacija. To paties J. Blatterio laikais milijoniniai FIFA lyderių „šalutiniai uždarbiai“ buvo užmaskuojami „konsultacijomis“ ir „džentelmeniškais susitarimais“. Visa tai išryškino ir skirtumus tarp senosios Vakarų ir naujosios Rytų demokratijos: Vakaruose korupcija kur kas labiau rafinuota, t. y. „subrandinta“. Taigi 2:0 korupcijos naudai.

Čempionatas Rusijoje atskleidė dar vieną ypatumą. Antai, greitojo maisto restoranas „Burger King“ pasiūlė premiją rusėms, pastosiančioms nuo čempionato žaidėjo. Esą geriausių futbolininkų genai prisidės prie būsimos Rusijos futbolo sėkmės. Reklamoje siejama tai, kas vargiai siejasi: globalios pramogos, rusių erotika ir tautos genetika. Kita vertus, globalioje kultūroje viskas santykiauja su viskuo, o pažangos aspektas – gebėjimas kuo plačiau pramogauti. Kamuolio spardytojai tampa ne tik didvyriais, dėl kurių varžosi moterys, bet ir geidžiamais tautos genofondo donorais. Kuo tai skiriasi nuo briedžių grumtynių, kurių nugalėtojų laukia briedės? Tauta turi būti apvaisinta pramogų herojų. 3:0 rasinės higienos (eugenikos) naudai.

Grįžkime prie sirgalių veiklos. Nors sirgaliai demonstruoja tam tikrą aktyvumą skanduodami šūkius ir kartais daužydami snukius vieni kitiems, iš esmės tai – pasyvi veikla, simuliuojanti futbolininkų aktyvumą. Dažniausiai tai – sofos trynimas priešais televizorių su alaus buteliu rankoje. Paradoksalu: profesionalus sportas mases skatina pasyviai leisti laiką, kurio nebelieka važinėti dviračiu ar plaukioti baidarėmis. Visa tai vyksta ne be medijų (pažangos atributo) pagalbos. 4:0 pasyvios veiklos naudai.

Ar visi šie įvarčiai neliudija mūsų pažangos, matuojamos gebėjimu pramogauti, ypatumų? 5:0, tik nežinau – pažangos naudai ar nenaudai. Tai priklauso nuo to, kaip suprantame pažangą.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas