Fikcijos elementai Lietuvos prezidento rinkimuose
Rug­sė­jo mė­ne­sį, įsi­bė­gė­jant nau­jam po­li­ti­niam Lie­tu­vos se­zo­nui, vis dau­giau dė­me­sio kryps į as­me­nis, par­eiš­ku­sius no­rą kan­di­da­tuo­ti į vals­ty­bės pre­zi­den­tus ar ži­niask­lai­dos įvar­di­ja­mus kaip kan­di­da­tus. To­kia si­tua­ci­ja su­teiks ga­li­my­bių ma­ni­pu­liuo­ti vi­suo­me­nės dė­me­siu, sie­kiant lai­mė­ti vi­sai ki­tus rin­ki­mus.

Po 2004 metų Lietuvos ir kitų pokomunistinių šalių vidaus politikoje pastebimas keistas reiškinys – dažnai tampa nebeaišku, kurie rinkimai valstybės politikams yra didžiausia jų politinės karjeros siekiamybė.

Bet kurioje valstybėje, kur renkamas prezidentas ir kur jis turi nemenkų galių, kaip svarbiausi įvardijami prezidento rinkimai. Jei šalis yra konstitucinė monarchija arba prezidentas turi tik simbolinę galią, svarbiausi tampa parlamento rinkimai. Asmenys, pareiškę apie savo pasirengimą dalyvauti šiuose svarbiausiuose rinkimuose, sulaukia daugiau žiniasklaidos dėmesio, taip pat ir tokio, už kurį visiškai nereikia mokėti patiems politikams kandidatams. Tokio ypatingo dėmesio ir Lietuvoje sulaukia kiekvienas asmuo, pareiškęs, kad sieks tapti prezidentu.

Jei tam pačiam kandidatui reikėtų dalyvauti ne prezidento, o bet kuriuose kituose rinkimuose (Seimo, Europos Parlamento ar savivaldybių), už dėmesį jo asmenybei, taigi ir už visą politinę reklamą, tektų mokėti gana didelius pinigus.

Taip ir atsiranda fikcijos elementų tose valstybėse, kuriose teisiškai nevisiškai sureguliuoti aspektai, suteikiantys galimybių arba užkertantys kelią dalyvauti keleriuose rinkimuose, vykstančiuose paeiliui, pavyzdžiui, pusę metų.

Po 2004 metų, kai Lietuva ir kitos pokomunistinės šalys tapo Europos Sąjungos (ES) narėmis, rinkimai į Europos Parlamentą (jo narių atlyginimai gerokai pranoksta bet kurio šalies aukščiausios valdžios atstovo atlyginimą) ėmė konkuruoti su kitais rinkimais pagal svarbą šalių partijoms ir politikams. O po rinkimų į Europos Parlamentą sprendžiamas ir klausimas, kas iš politikų gaus „auksinį“ Europos komisaro postą.

Visa tai jau sukūrė situaciją, kai politikai tik dėl galimybės patraukti daugiau nemokamo dėmesio savo asmenybei pasiskelbia kandidatais į prezidentus, nors jų taikinys yra visai kiti rinkimai – į Europos Parlamentą. Šio reiškinio fenomeną jau matėme, kai į antrąjį turą patekęs kandidatas į prezidentus bejėgiškai kalbėjo eteryje, esą reikia „neužgauti“ asmens, turėjusio realiausias galimybes tapti prezidentu, ir nesujaukti sau galimybių tapti Europos Parlamento nariu, o gal ir eurokomisaru.

Situacija tampa visiškai nevaldoma, ji suteikia daug galimybių manipuliuoti visuomenės dėmesiu ypač todėl, kad nuo 2004 metų Lietuvoje prezidento rinkimai vyksta beveik vienu metu kaip ir rinkimai į Europos Parlamentą. Todėl nenuostabu, kad peržvelgę tų rinkimų kandidatų sąrašus dažnai matome tuos pačius asmenis, dalyvaujančius ir prezidento rinkimuose, ir rinkimuose į Europos Parlamentą.

Ne vienas jų net neturėjo jokių šansų laimėti prezidento rinkimų. Tačiau, pasiskelbus kandidatu į prezidentus, taigi, tapus asmeniu, siekiančiu vieno svarbiausių šalies postų, ne vienam tų kandidatų atsirado galimybių patekti į Europos Parlamentą. O kaip tik to ir buvo siekta.

2019 metais tokia padėtis Lietuvoje bus dar komplikuotesnė nei anksčiau, nes per kelis mėnesius įvyks ne tik prezidento, Europos Parlamento, bet ir merų rinkimai. Todėl nesunkiai galima atspėti, kad kai kurie kandidatai į merus norės tik pritraukti daugiau nemokamo žiniasklaidos dėmesio prieš rinkimus į Europos Parlamentą.

Kol ši situacija nėra teisiškai reglamentuota, ji sudaro daug galimybių politikams manipuliuoti visuomenės dėmesiu, o visus kitus rinkimus, įskaitant ir tuos, kurie valstybėje lyg ir turėtų būti svarbiausi (t. y. prezidento rinkimai), paversti savotišku fikcijos elementu, arkliuku rinkimuose į Europos Parlamentą.

Kol ši situacija nėra teisiškai reglamentuota, ji sudaro daug galimybių politikams manipuliuoti visuomenės dėmesiu, o visus kitus rinkimus paversti arkliuku rinkimuose į Europos Parlamentą.

Jei kiekvieno kandidato į prezidentus, taip pat ir kai kurių kandidatų į šalies merus paklaustume, ar jie tikrai siekia šių pareigų, be abejo, išgirstume teigiamą atsakymą. Žinoma, jie kategoriškai atmestų gudravimo galimybę, neigdami, kad taip tik nori sulaukti daugiau žiniasklaidos dėmesio.

Matyt, tikrai esama politikų, kurie artėjančiuose rinkimuose norėtų siekti vien prezidento arba mero kėdės. Tokie kandidatai galėtų pasiskelbti dalyvaujantys tik vienuose rinkimuose, neturintys parengę politinės darbotvarkės su dvigubu dugnu ir manipuliacijomis.

Vis dėlto būtų geriau, jei Seimas, prasidėjus naujam politiniam sezonui, priimtų Rinkimų įstatymo pataisą, kuria tam pačiam politikui, pavyzdžiui, per pusę metų (t. y. per 180 dienų), būtų leidžiama dalyvauti tik vienuose rinkimuose. Taip teisinėmis formomis būtų galima išvengti manipuliacijų bei rinkėjų apgaudinėjimo. Tačiau ar Seimas išdrįs priimti sprendimą, kuris gali būti nepalankus daliai garsių politikų?

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas