Ežiuko skrydis
Lie­tu­vo­je ma­žė­ja gy­ven­to­jų, au­ga eko­no­mi­ka. Eu­ro­pos kon­teks­te eko­no­mi­ka ne­ky­la kaip nors ypa­tin­gai, bet jei tu­rė­si­me gal­vo­je be­si­trau­kian­čią po­pu­lia­ci­ją, įsi­ti­kin­si­me, kad vie­nam gy­ven­to­jui ten­kan­tis bend­ra­sis vi­daus pro­duk­tas (BVP) au­ga iš­ties įspū­din­gai. Ge­rai tai ar ne?

Mokslinėje literatūroje yra aprašytas tikslų perkėlimo (angl. goal displacement) fenomenas. Dažniausiai jis formuluojamas taip: paprasti darbuotojai bet kurioje organizuotoje veikloje niekada nemato visumos, jie specializuojasi. Vadovybė siekia tokiems darbuotojams nustatyti tikslus ir matuoti jų pasiekimus taip, kad galėtų taikyti įvairias skatinimo arba baudų sistemas. Tačiau dažna klaida, kurią daro tipinė vadovybė, yra tai, jog ji nesuvokia, kad paprastas darbuotojas negeba įvertinti visų nustatyto tikslo niuansų ir todėl jam belieka vadovautis nustatytais siaurais veiklos rodikliais, kurie visada yra tik iš dalies tiesiogiai susiję su tikraisiais organizacijos tikslais. Jei vadovai bent kiek nukrypsta nuo tikslų ir rodiklių priežastinio ryšio, pasekmės gali būti katastrofiškos.

Mokslas privalo tarnauti ir jį finansuojančios valstybės bei visuomenės gerovei bei savivokai.

Emigracija – vienas pavyzdžių. Vienam gyventojui tenkantį BVP galima padidinti sunkiai dirbant arba nieko nedarant laukti, kol dalis gyventojų išvyks ten, kur geriau. Viskas būtų gerai, jei gimstamumas Lietuvoje būtų toks, koks yra Čade. Šis pavyzdys įdomus ir tuo, jog BVP augimas nuramina politikos formuotojus, kad padėtis nėra tragiška, nors yra priešingai. Tragiška situacija generuoja vieną neblogą rodiklį, o blogas vadybininkas tai supranta kaip gerą dalyką. Būta daug atvejų, kai tokie vadybininkai didžiules tarptautines bendroves nuvarė į nebūtį. Valstybėms tai irgi gali nutikti. Galbūt jau nukritome nuo skardžio, tik dar to nesuprantame.

BVP – labai abstraktus dalykas. Lietuvos viešajame valdyme yra konkretesnių pavyzdžių. Vienas jų – aukštojo mokslo reforma. Turbūt nedaugelis skaitytojų žino, kad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) turi keletą įstaigų, atliekančių daug, sakykime, ekspertinio darbo. Tai Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA), Lietuvos mokslo taryba (LMT) bei Studijų kokybės ir vertinimo centras (SKVC). MOSTA lygina aukštąsias mokyklas ir yra priėjęs prie išvados, kad jas reikia jungti. LMT dalija pinigus moksliniams tyrimams. SKVC vertina studijų kokybę pagal įvairius standartus. Visos šios įstaigos sutaria, kad Lietuvoje aukštasis mokslas ir moksliniai tyrimai yra silpni, todėl yra ką tobulinti.

Nustatyti, kas yra blogai, svarbu, bet reikia ir veiksmų, kad būtų gerai. Vienas juokelis skamba taip: „Ežiukas – išdidus paukštis. Nepaspirsi – neskris.“

Aukštasis mokslas ir moksliniai tyrimai yra iš prigimties fragmentuoti. Ežiukų yra daug. Būtent šioje srityje pasireiškia hiperspecializacija. Gali būti, kad tėra keletas žmonių, kurie kalbasi tik jiems vieniems suprantama kalba, ir niekas visoje šalyje jiems nieko negali patarti, nes tiesiog trūksta specifinių žinių. Gali būti, kad tokie žmonės yra labai reikalingi arba tokie bus ateityje. Būtent čia atsiranda inovacijos. Tad bet kuriam norinčiajam „paspirti ežiuką“ – įvesti tam tikrą visa apimančią standartizaciją – reikia įvertinti daugybę hiperspecializuotų profesinių kuopelių ir arba daryti išlygas, arba susitaikyti su dalies profesijų išnykimu. Pirmu atveju visi pradės norėti išlygų, tad iš reformos nieko nebeliks – biurokratinis krumpliaratis tiesiog apsuks ratą. Antru atveju niekas iš bendruomenės išorės nėra pakankamai kvalifikuotas įvertinti, ar ta maža kuopelė yra genijai, ar lunatikai. Tik jie patys. O jie, žinoma, atsakys, kad yra genijai.

Gali būti, kad tėra keletas žmonių, kurie kalbasi tik jiems vieniems suprantama kalba, ir niekas visoje šalyje jiems nieko negali patarti, nes tiesiog trūksta specifinių žinių.

Pirmasis variantas yra visa Lietuvos nepriklausomybės istorija – biurokratinis ratas sukasi ir kuria daugybę popierių. ŠMM pateikia šūsnį taisyklų, universitetai atsako sava šūsnimi, taip iššvaistydami šiek tiek laiko ir dar labiau sumažindami MOSTA skaičiuojamus rodiklius.

Antras variantas yra labai pavojingas politiškai. Būtų labai nesmagu, jei uždarytume kokią nors katedrą ar studijų programą tik tam, kad po 10 metų sužinotume, jog koks nors į Estiją išvykęs docentas prisidėjo prie multimilijoninės technologijos sukūrimo. Tiesą sakant, ir aš nenorėčiau, kad koks nors biurokratas priiminėtų tokius sprendimus. Ir nenorėčiau atsidurti to biurokrato vietoje.

Tad koks sprendimas? Vienas sprendimas – palikti po vieną kuopelę ir lygintis su užsieniu. Tai dabar ir daroma mažinant programų dubliavimąsi. ŠMM akimis, perspektyviausia yra jungti universitetus. Kitas elementas – lyginimosi su užsieniu – yra skolinamasis iš to paties užsienio. Yra dvi pagrindinės tuo užsiimančios firmos – didžiulės JAV korporacijos „Clarivate Analytics“ ir „Elsevier“. Jos yra sukūrusios leidinių duomenų bazes, kurias administruoja ir analizuoja jų turinį. Jei esi toje bazėje, – tu mokslininkas, nesi – ne.

Lyginimasis su užsieniu primena kritimo nuo skardžio analogiją. „Clarivate Analytics“ ir „Elsevier“, žinoma, uždirba iš duomenų bazių prenumeratos, bet tai nėra vienintelis ar pagrindinis pajamų šaltinis. Šios įstaigos pardavinėja „produktus“ įmonėms, kurios ieško verslo plėtros galimybių ir to, ką gali pasiūlyti mokslininkai.

Dabar pagalvokite apie tai, kiek tokius duomenų bazių administratorius gali dominti lietuvių kalbos ar istorijos vingrybės ir ar jie skirtų išteklių samdyti lietuviškai kalbančius ekspertus, kurie vertintų, ar Lietuvoje atlikti tyrimai, skirti mūsų šalies auditorijai, atitinka jų standartus.

Klausimas retorinis. Ir galbūt gerai, kad ŠMM galvoja, kaip Lietuvos mokslinius tyrimus padaryti eksporto pramonės rūšimi. Bet tai neturėtų būti vienintelis rodiklis – mokslas privalo tarnauti ir jį finansuojančios valstybės bei visuomenės gerovei bei savivokai. Tam, ko reikia Lietuvai, bet ne „Clarivate Analytics“.

Mantas Bileišis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas