Europa tarp dviejų šv. Velykų švenčių
Jei­gu kas nors šio­mis die­no­mis bū­tų nu­spren­dęs per­va­žiuo­ti au­to­mo­bi­liu Eu­ro­pą iš va­ka­rų į ry­tus, bū­tų ga­lė­jęs pa­jus­ti ne tik dvie­jų šv. Ve­ly­kų šven­čių džiaugs­mą, bet ir su­vok­ti, kad Se­na­sis že­my­nas yra vis la­biau pa­da­ly­tas į Va­ka­rų ir Ry­tų pa­sau­lius.

Šiais metais vieną savaitgalį šv. Velykas šventė Vakarų krikščionys, o kitą tai darys stačiatikiai, Rytų krikščionys. Ir vieni, ir kiti gyvena Lietuvoje, o Rytų krikščionybės šaknys, tiesa, nieko bendra neturinčios su Maskva, Lietuvoje, matyt, yra gilesnės nei Vakarų krikščionybės. Tokių krikščionių buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių aplinkoje. Tai liudija ir trys šventieji, tikėjimo kankiniai, kurių kūnai ilsisi senajame Vilniuje.

Rytų krikščionybė išlaikė aiškų požiūrį į tradicines vertybes, todėl ji tampa patraukli ne vienam tikinčiajam Vakaruose.

Vakarų Europa, taip pat žemyno šiaurinė, centrinė dalys ir didžioji dalis pietų priklauso Vakarų krikščioniškajai kultūrai, o rytinė ir gabalėlis pietinės bei centrinės Europos – teritorija, kurioje dominuoja arba yra ryški stačiatikių krikščionybė.

Tiesa, dabar žmogus vakarinėje ir pietinėje Europoje pamatytų ne tik Vakarų krikščionybės grožį bei jos didybę simbolizuojančias grakščias gotikines katedras ar puošnias baroko bažnyčias, bet ir vis daugiau besistiebiančių į dangų minaretų.

Atvykus į Rytų Europą ar į Balkanus, kur dominuoja stačiatikybė, į akis kris ne tik labai pasikeitusi bažnyčių architektūra (senasis bizantiškasis stilius ar slaviškos cerkvės su kupolais, panašiais į svogūnus), bet ir tai, kas vyksta jų viduje.

Vakarų krikščionių, visų pirma, katalikų, bažnyčiose grožimės šventųjų skulptūromis, paveikslais, freskomis. Rytų Europoje jas keičia ikonos. Vakarų bažnyčioje mes žvelgiame į šventųjų paveikslus.

Nors krikščionybės turinys yra tas pats ir Vakarų, ir Rytų bažnyčioje, ten skambanti muzika, giesmės, dalis liturgijos elementų, ritualų labai skiriasi. Kaip ir pats altorius.

Takoskyra tarp dviejų krikščionybės atšakų egzistuoja jau daug šimtmečių, o ir Vakarų krikščionybė patyrė reformaciją, todėl pasidalijo į katalikus bei protestantus.

Toks Europos padalijimas darė didelį poveikį įvairių šalių vystymuisi. Šiandien kalbėti apie tai, kad galima viską unifikuoti pagal vieną kurpalį, reiškia ignoruoti šią realybę.

Įvairiais amžiais buvo norinčiųjų takoskyrą Rytų ir Vakarų Europoje įveikti, bet atsirasdavo tik dar gilesnis plyšys – per požiūrį į vertybes, Bažnyčios santykį su politika.

Tradicinė Vakarų krikščionybė išgyveno didelius išbandymus. Reformacija, Prancūzijos revoliucija, ateizacija. Todėl Vakaruose Bažnyčios įtaka dažnai baigiasi maldos namuose, bet ne šalies, Europos mastu. Rytuose krikščionis persekiojo komunistai.

Vis dėlto dabar, kai daug maldos namų Vakarų ir Šiaurės Europoje yra uždaryta arba jie atviri tik savaitgaliais, Rytų krikščionybės kraštai (Rusija, Ukraina, Gruzija, Armėnija, Graikija, Serbija) patiria tikinčiųjų skaičiaus augimą.

Vakarų šalyse Bažnyčia vis labiau yra spaudžiama atsisakyti tradicinių vertybių. Ji nesugebėjo įtikinti politikų oficialiai pripažinti krikščionybę Europos civilizacijos pamatu, kai Briuselyje buvo bandoma sukurti Europos Konstituciją. Kaip teigė vienas įtakingas Vakarų politikas, ne vieno politikų rinkimų apygardoje dabar gyvena daug musulmonų, kito tikėjimo žmonių, o visiems kitiems krikščionybė rūpi tik per Kalėdas ir Velykas, todėl ir jis pats nepritarė tokiems Bažnyčios norams.

Prancūzijos kunigai sako, kad yra verčiami tuokti homoseksualų poras, nors, jų požiūriu, remiantis tradicinėmis krikščionių vertybėmis, santuoka yra tik tarp vyro ir moters.

Rytų krikščionybė išlaikė aiškų požiūrį į tradicines vertybes, todėl Vakaruose ji tampa patraukli ne vienam iš tikinčiųjų, kurie, stebėdami šį naujų vertybių iššūkį Europoje, yra sutrikę. Kai kur jau net persimetama į islamą ar kitas religijas.

Minėti požiūrių skirtumai krikščioniškos kultūros šalyse yra akivaizdūs viešojoje erdvėje, todėl keliaujantieji iš Vakarų Europos į Rytų Europą juos tikrai galėtų pajusti. Bet kartu, matyt, pastebėtų ir kita: daugelyje Rytų krikščionybės šalių Bažnyčia palaiko glaudžius santykius su valdžia, todėl Dievo tarnai dažnai tampa valdžios tarnais.

O valdžioje atsiradus politikų, kurie siekia įgyvendinti ekspansinę politiką greta esančių šalių atžvilgiu, ir Bažnyčiai liepta laikytis panašios linijos. Ne tik cerkvėse.

Turint omenyje, kad šie politikai dabar ima skelbtis ir vieninteliais tikrųjų krikščioniškų vertybių saugotojais, kaltina Vakarus nuosmukiu, nenuostabu, kad dalis Vakarų krikščionių pradeda palankiau vertinti ir juos.

Taigi šių dienų Vakarų Europa vis labiau susiduria ne tik su vertybiniu iššūkiu, bet ir su palankiu požiūriu į Rytų politikus, kurių veikla prasilenkia su tarptautinės teisės, moralės normomis.

Tačiau dėl visko kaltinti tik šaltą vėją iš Rytų nepakanka. Kalti ir nauji Vakaruose papūtę vėjai, keičiantys požiūrį į tradicines vertybes. Šis dvejopas iššūkis Europai yra labai sunkus.

Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas