Esame didžiausi euroentuziastai, o kiek Lietuvoje tikrosios Europos?
Vi­sas pa­sta­ra­sis de­šimt­me­tis Eu­ro­pos Są­jun­gai yra tar­si vie­nas ne­si­bai­gian­tis iš­šū­kis. Eu­ro­pa stip­riai at­si­lie­ka ir, ko ge­ro, pra­lai­mi tech­no­lo­gi­nę kon­ku­ren­ci­nę ko­vą dviem di­džiau­sioms pa­sau­lio eko­no­mi­koms – JAV ir au­gan­čiai Ki­ni­jai. Ma­ža to, ga­li­me ste­bė­ti ir pra­si­dė­ju­sius eu­ro­de­zin­teg­ra­ci­nius pro­ce­sus: kaip kaž­kas taik­liai įvar­di­no, iš pra­džių bu­vo „Gre­xit“, po to at­ėjo „Bre­xit“ ei­lė, o da­bar vis gar­siau kal­ba­ma ir apie „Le­xit“.

Tiesa, apklausos rodo, kad, nepaisant visų neramumų, lietuviai remia savo šalies narystę ES. 88 proc. šalies gyventojų mano, kad narystė suteikė naudos, o 68 proc. priklausymą bendrijai vertina teigiamai. Esame bene didžiausi euroentuziastai visoje Europos Sąjungoje, bet ar susimąstėme, kiek europietiška valstybė yra pati Lietuva, ir kiek Europos pamatinių vertybių puoselėjame kiekvienas iš mūsų?

Kiek europietiška valstybė yra pati Lietuva, ir kiek Europos pamatinių vertybių puoselėjame kiekvienas iš mūsų?

88 proc. lietuvių mano, kad narystė ES suteikia naudos – ar nesame ES skiriamo finansavimo įkaitais, o entuziastingais jos rėmėjais netampame tik atsidėkodami už skiriamas dotacijas? Kas bus po 2020 m., kai šios pieno upės gerokai nuseks, o gal net ir visai išdžius? Apie ką iš tikrųjų galvoja tie 88 proc. euroentuziastų, sutikdami su teiginiu „narystė ES suteikė naudos“? Ar mums rūpi europietiškos vertybės, ar tik europiniai pinigai?

Mes dažnai kalbame apie pamatines savo vertybes: laisvę, nepriklausomybę, bet sykiu pamirštame dar vieną žodį – atsakomybė. Ar tapę laisvais, mūsų žmonės tapo ir atsakingais už save? Neturėdami atsakomybės už save ir savo aplinką, negalime pasiekti viso to gėrio, kuris mums buvo gerovės siekiamybė. Manau, jog šio principo vystymasis Lietuvoje yra dar tik pradinėje stadijoje. Ir tuo Lietuvoje yra naudojamasi, nes jeigu yra norinčių, kad jais pasirūpintų, tai visada atsiras tie, kurie pasakys – taip aš galiu tavimi pasirūpinti, bet suteik man galių ir duok valdžią, o aš jus visus padarysiu laimingais.

Savivalda Europoje yra valstybės vystymosi pamatas. Apie galių suteikimą savivaldai kalbu pastaruosius 15 metų. Užuot delegavęs sprendimus centrinei valdžiai, žmogus turi 85 proc. savo problemų išsispręsti savivaldoje. Tačiau iki šiol kopijuojame sovietinių laikų modelį – „demokratinį“ centralizmą. Centras nusprendžia, ką daryti, o periferija paklūsta. Būtina įgyvendinti esminį vakarietiškos demokratijos principą – reali savivalda su realiu tiesioginiu atstovavimu. Kol regionų lyderiai neturės įstatymais deleguotos atsakomybės už savo regiono vystymosi pamatą – ekonomiką, jie negali įtakoti ir regionų ateities.

Demokratija, rinkos ekonomika ir privačios nuosavybės apsauga – tai pamatinės europietiškos vertybės. Tačiau ar jų tikrai laikomasi ir Lietuvoje? O demokratinių galių padalinimas – ar jis veikia šiandien Lietuvoje? Kiek mes turime teisės ir įstatymo viršenybės, kiek mes gerbiame privačios nuosavybės institutą? Pokytis jau yra, bet verslas dar dažnai susiduria su problemomis. Net 95 proc. bylų tarp valstybės ir privataus turto savininko baigiasi valstybės naudai. Viešasis sektorius nejaučia pareigos laiku atsiskaityti už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas, nes puikiai žino, kad verslas yra situacijos įkaitai, kurie nieko negali pakeisti, ir dėl to susitaikys su esama padėtimi.

Kaip rinkos ekonomiką šiandien suvokia mūsų eilinis pilietis? Daugeliui europiečių būtų nesuprantama, kodėl Vyriausybės posėdžiuose svarstomos kalafiorų kainos. Mūsų piliečiai vis dar dažnai piktinasi, kad valstybė nereguliuoja kainų, nenustato atlyginimų. Žmonės iki šiol nesuvokia, kaip veikia rinkos ekonomika, bet negalime jų dėl to kaltinti. Mūsų bendrojo ugdymo sistema paprasčiausiai neatliepia šios dienos aktualijų.

Ekonominis žmogaus aktyvumas, kuriant pridėtinę vertę, mokykloje iki šiol pristatomas kaip blogis. Net ir akademinės bendruomenės diskusijose apie vaikų švietimą pastebiu vyraujančias nuostatas, kad pridėtinė vertė yra tik tai, kas aprašyta Markso „Kapitale“. Investicijos į mokyklos sistemos keitimą ir mokytojų rengimą yra viena iš esminių sąlygų tolesniam mūsų europietiškėjimui.

Mums trūksta pokyčių greičio, kurio nesuteiks jokia ES parama.

Kaip mes šiandien suvokiame demokratiją? Ar jau atsikratėme to sovietinio suvokimo, kad „demokratija yra tai, ką nuspręs pagrindinis demokratas“? Demokratija yra pasidalinimas galia: absoliučios jos negali turėti nei politikai, nei valstybės vadovai, nei verslo ar akademinis elitas. Valstybės ateitis priklausys nuo to ar galios centrai sugebės susitarti dėl valstybės ateities, bet pirmiausia jie turi suprasti savo atsakomybę.

Šiandien vis garsiau kalbama dar apie vieną neraminančią tendenciją – „biurokratų monolitą“. Tradicinė politinė diskusija apie valstybės ateitį visada rėmėsi idėjomis ir politinėmis nuostatomis, bet šiandien į valdžią vis dažniau ateina biurokratai ir mes jau stokojame tradicine politikos samprata grįsto valstybės valdymo. Matome, kokios pažiūros vyrauja, – prisitaikymas ir gebėjimas išlikti bet kuriame politiniame lauke, siekiant išsaugoti savo postus, jau tampa vyraujančia tendencija. Mes pamiršome (arba dar nespėjome suprasti), kad valstybė gali būti stipri tik dėka savo idėjų ir vizijos, kurios vis stiprėjantis biurokratinis sluoksnis tiesiog neturi.

Šiuo metu Europa ir pasaulis svarsto, kokią įtaką ateičiai turės globalizacija ir technologinis progresas. Labai sudėtinga nuspėti, kaip per šį lūžių laikotarpį pasikeis visuomenė, todėl mums būtini mąstymo ir požiūrių pokyčiai, kuriems savo visuomenės mes vis dar neruošiame.

Mums trūksta pokyčių greičio, kurio nesuteiks jokia ES parama. Suprantu, kad klausimas „kaip gyvensime po 2020-ųjų“ yra svarbus, bet jis bus absoliučiai bereikšmis, jeigu mes ir toliau galvosime tik apie pinigus, o ne vertybes. Kai valdžios kišimasis į privatų žmogaus gyvenimą ar (dar blogiau) turtą sukels tiek pat erzelio, kiek sukėlė kalafioras, suprasime, kad jau gyvename europietiškai.

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas