Dvi alternatyvos Lietuvai
Pa­sta­ruo­ju me­tu vie­šo­jo­je erd­vė­je ga­li­ma vis aiš­kiau ma­ty­ti Lie­tu­vos po­li­ti­nės vi­zi­jos ta­kos­ky­rą. 

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje galima vis aiškiau matyti Lietuvos politinės vizijos takoskyrą. Ji nėra nauja, tačiau artėjant rinkimų metams tampa ryškesnė, nes taip stengiamasi mobilizuoti rinkėjus, ypač – prieštaraujančius dabartiniam kursui.

Lietuvis yra nepaprastai stiprus žmogus, tačiau tam, kad toks pasijustų, jis turi tapti Lietuvos politikų tikslu, o ne priemone.

Vienoje takoskyros pusėje – prezidentės Dalios Grybauskaitės rodomas politikos kursas, kuris atstovauja nuosekliam nepriklausomos Lietuvos siekiui visokeriopai integruotis į transatlantinio pasaulio bendruomenę, taip užtikrinant šalies nacionalinius interesus – saugumą, ekonominį bendradarbiavimą su prognozuojamais ir patikimais partneriais Vakaruose.

Kitoje takoskyros pusėje – vis dažniau ir aršiau D. Grybauskaitę, jos autoritetą ir vykdomą politiką kritikuojantis premjeras Saulius Skvernelis. Vyriausybės vadovas jau ne kartą spėjo pademonstruoti, kad jam ne visai priimtina Lietuvos užsienio politika. Pavyzdžiui, kai pagarsėjo siūlymais kurti dialogą ir santykius su nedraugiška mums didžiąja kaimyne ar kai, rizikuodamas diskredituoti Lietuvą Vakarų partnerių bendruomenėje, suabejojo įrodymais dėl Skripalių apnuodijimo, užuot išreiškęs solidarumą dėl cheminės atakos Didžiojoje Britanijoje.

Dėl vidaus politikos S. Skvernelis taip pat aiškiai rodo, kad nesivadovauja D. Grybauskaitės reikalaujamais standartais. Prezidentės pasitikėjimą praradusį žemės ūkio ministrą Bronių Markauską premjeras siekia išlaikyti poste bet kokia kaina, o štai į teisingumo ministrus visoje Lietuvoje nesugebėjo rasti tinkamesnio kandidato už advokatą, atstovavusį koncernui, kaltinamam vienoje didžiausių politinės korupcijos bylų. Prieš buvusį kandidatą, kaip savo profesijos atstovą, jokiu būdu neturiu nieko prieš, o tai, kad jis atstovavo tam koncernui, taip pat nieko bloga. Tačiau esant tokiam politinės korupcijos kontekstui premjero politinis nihilizmas, kai prezidentei ir visuomenei buvo pateiktas minėtas kandidatas, verčia susimąstyti. Tačiau šioje takoskyros pusėje yra ir gudresnių politikų, tiesiogiai prezidentės nekritikuojančių, net bandančių jai įtikti. Vis dėlto tokį uodegos sukimą vėliau keičia priešinga retorika ir siūlymai dėl Lietuvos užsienio politikos, kritikuojant politiką, vykdytą prezidentaujant būtent D. Grybauskaitei. Tokie politikai mums yra dar pavojingesni, nes, priešingai nei S. Skvernelio tipo politikai, jie dažnai žaidžia dvejopus žaidimus ir yra sunkiau prognozuojami.

Ši saldi retorika, kai bandoma įtikti visiems, mums pavojinga. Lietuvos, istoriškai esančios didesnė rizikos geopolitinėje zonoje, visuomenė negali būti užliūliuota, bet turi aiškiai matyti aplinkines grėsmes. Mane gali kaltinti dėl tariamų asmeniškumų, nukreiptų prieš konkurentus, tuo, kad esu rusofobas, ar įžeidinėti, tačiau Lietuvos vertybių neišduosiu ir sukti uodegos nepradėsiu. Visada bendravau su laisvais rusais, rėmiau demokratinę opoziciją Rusijoje, o dabar siekiu, kad skveras priešais Rusijos ambasadą būtų pavadintas Boriso Nemcovo vardu. Tačiau mano didžiausias interesas visada buvo ir bus, kad Lietuva būtų saugi ir kad žalieji žmogeliukai, atėję į Gruziją, o vėliau į Ukrainą, niekada nepasirodytų mūsų šalyje. Todėl valstybei reikia drąsaus vadovo, turinčio vertybinį stuburą ir nebijančio pasakyti tiesos. Tik nuosekli, stabili ir neieškanti, su kuo ir kada pigiau paobuoliauti, valstybė yra stipri ir gali turėti viziją.

Dabartinė Lietuvos politika turi būti orientuota į ateitį bent dešimtmetį, per kurį galime susigrąžinti pusę milijono tautiečių, gyvenančių užsienyje, o Lietuvoje – sumažinti turtinę bei regioninę atskirtį. Lietuvis yra nepaprastai stiprus žmogus, tačiau tam, kad toks pasijustų, jis turi tapti Lietuvos politikų tikslu, o ne priemone. Todėl Lietuva pagaliau privalo įgyvendinti struktūrines švietimo, sveikatos, mokesčių reformas ir tapti tikra regiono lydere, kuri galėtų įkvėpti ir kitas valstybes reformuotis pagal mūsų pavyzdį – Ukrainą, Gruziją ar net Moldovą bei Baltarusiją. Tačiau šiam tikslui pasiekti taip pat reikalinga bendra Vakarų politika Rusijos, kuri iš esmės yra krikščioniška šalis, atžvilgiu. Turime būti šios politikos formuotojų priešakyje.

Šiuo metu Lietuvai vadovaujančios D. Grybauskaitės autoritetas tarptautinėje bendruomenėje yra didžiausias per visą jos politinę karjerą. Tuo galėjome įsitikinti ir per jos pastaruosius vizitus Vašingtone ar Paryžiuje, o santykiai su bene įtakingiausia Europos politike, Vokietijos kanclere Angela Merkel, yra istoriškai geri. Maža to, vis garsiau kalbama, kad baigusi savo kadenciją Lietuvoje prezidentė bus viena rimčiausių kandidatų užimti aukščiausias pozicijas Europos Sąjungos (ES) institucijose. Lietuvai turėti savo atstovą ES aukščiausiu lygmeniu būtų neįkainojama, tačiau visas potencialas gali subliūkšti, jei po D. Grybauskaitės prezidentavimo Lietuva pakeis savo politinį kursą, kuriuo ėjo pastaruosius 10 metų.

Mūsų piliečiai turės dvi pasirinkimo alternatyvas ateičiai:

– vienytis ir tęsti prezidentės vykdomą užsienio politiką bei stiprinti savo ryšius transatlantinėje erdvėje, o Lietuvoje, taikant aukščiausius standartus, pagaliau įgyvendinti esmines reformas;

– arba pakeisti Lietuvos politikos kursą ir, vykdant naująją „pragmatišką“ politiką, rizikuoti tautos vienybe, Vakarų pasitikėjimu ir net Lietuvos saugumu.

Žygimantas Pavilionis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys