Dveji metai. Kaip vertinti?
Lap­kri­čio 14 die­ną su­ka­ko dve­ji me­tai, kai pra­dė­jo dirb­ti „vals­tie­čių“ do­mi­nuo­ja­mas Sei­mas. Va­kar su­ka­ko dve­ji me­tai Sau­liaus Skver­ne­lio va­do­vau­ja­mai Vy­riau­sy­bei. Dve­ji me­tai – tai pu­sė ka­den­ci­jos, ku­rią įsta­ty­mas su­tei­kia į Sei­mą iš­rink­tiems žmo­nėms, tiks­liau, val­dan­čio­sios dau­gu­mos at­sto­vams. Kaip ver­tin­ti jų nu­veik­tus dar­bus?

Prieš dvejus metus „valstiečiai“ žadėjo reformuoti keturias sritis: miškų valdymą, alkoholio kontrolę, mokesčių sistemą ir vidurinio bei aukštojo mokslo sistemą. Neplanuotai „valstiečių“ valdomas Seimas atliko dar vieną ir tikrai gerą darbą – reformavo vaiko teisių apsaugos sistemą. Iki tol turėjome tiek šios sistemos variantų, kiek yra savivaldybių – 60, dabar turime visai šaliai bendrą sistemą.

Sunku vertinti bet kurią reformą, nes jų šalininkai jas giria, o priešininkai daužo į šipulius. Visada trūksta nešališkų balsų. Vis dėlto viešojoje erdvėje kone vieningai sutariama, kad urėdijų reforma yra pavykusi. Pavyzdžiui, po aplinkos ministro Kęstučio Navicko netikėto atstatydinimo politikos komentatoriai savo nuostabą iliustravo ir tuo, kad šiam ministrui pavyko įgyvendinti būtent miškų valdymo reformą.

Dėl alkoholio kontrolės reformos tokio vieningo sutarimo nėra. Jos šalininkai mano, kad elgiasi teisingai, ir toliau siekia mažinti alkoholio prieinamumą, didindami jo kainą. Jų argumentas – mažėjantis alkoholinių gėrimų pardavimas.

Priešininkai tvirtina, kad šis argumentas nerimtas, nes esame apsupti šalių, kuriose alkoholiniai gėrimai yra pigesni. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek mūsų tautiečiai įsiveža šių gėrimų, bet beveik visi sutinka, kad įsiveža daug. Kontrabandinių cigarečių kiekis skaičiuojamas pagal tuščius pakelius šiukšlių dėžėse, gal kada nors bus rastas būdas, kaip apskaičiuoti ir įvežtų alkoholinių gėrimų kiekį.

Dar vienas argumentas šios reformos šalininkų naudai – fiksuojamas alkoholio sukeltų ligų mažėjimas. Tai – alkoholinės psichozės, apsinuodijimai surogatais, virškinimo trakto ligos. Trečias argumentas – didėja nealkoholinio alaus ir vyno pardavimas, rodantis poslinkį laisvalaikio kultūroje. Bendrauti galima ir nesisvaiginant, tačiau čia kyla nuoširdus klausimas – kam mokėti nemažus pinigus už alų ir vyną be alkoholio, jei kur kas pigiau (ir sveikiau) gerti paprastą ar mineralinį vandenį?

Vis dėlto vertinti alkoholio kontrolės reformą dar anksti, per mažai praėjo laiko, kad būtų galima pamatyti aiškias jo vartojimo tendencijas. Negalima ignoruoti ir nelegalios prekybos alkoholiu. Žiniasklaidoje radau žinutę, kad pirmąjį šių metų pusmetį policija iš nelegalios prekybos paėmė 36 tūkst. litrų alkoholinių gėrimų. O kiek nepaėmė? Ar turime džiaugtis, kad mūsų policija gaudo nelegalius prekiautojus? Negi policija neturi rimtesnių darbų? Liūdna, bet visame pasaulyje kovotojai su alkoholiu nesupranta, kad ribojant legalią prekybą jos vietą užima nelegali, su kuria kovoti beprasmiška.

Jau galima tvirtai sakyti, kad esminės mokesčių reformos „valstiečiai“ nedaro ir greičiausiai nedarys. Dabar nedarė todėl, kad kitais metais vyks net treji rinkimai. 2019-aisiais nedarys tuo labiau, nes 2020 metais bus Seimo rinkimai, kuriuose bus sprendžiamas „valstiečių“ partijos likimas. Rinkimų metais politikai bijo bet kokių reformų, nes nnežino, kaip į jas reaguos rinkėjai.

Viešojoje erdvėje visi apžvalgininkai – ir politikos, ir ekonomikos – vieningai sutaria, kad tai, ką finansų ministras Vilius Šapoka vadina mokesčių reforma, yra paprasčiausias akių dūmimas. Padrabstyti kiekvienam po keliasdešimt eurų – ar tai reforma? Man darosi įdomu, kada V. Šapoka taps tuo iešmininku, kuriam bus suversta visa kaltė dėl prastai finansuojamo viešojo sektoriaus.

Mūsų visuomenė vis labiau supranta, kad viešojo sektoriaus finansavimas priklauso nuo to, kokia dalis mūsų visų sukurto pyrago – bendrojo vidaus produkto – kaip mokesčiai patenka į valstybės biudžetą. Šiuo metu tai – apie 30 proc., o Europos Sąjungos (ES) vidurkis yra apie 40 procentų. Kol kas nematyti jokių požymių, kad „valstiečiai“ ir jų Vyriausybė ketintų šią dalį didinti. Kitaip ir būti negali, nes „valstiečiai“ tik šneka kaip kairieji, bet elgiasi kaip dešinieji. O finansų ministras V. Šapoka net neslepia, kad jis yra mažo viešojo sektoriaus šalininkas.

Rimtų struktūrinių reformų „valstiečiai“ nesiims, nes tai – ne jų jėgoms.

Tačiau labiausiai „valstiečiams“ „sekasi“ švietimo reforma. Taip „sekasi“, kad svarbiausia reformatorė Jurgita Petrauskienė turėjo palikti ministro postą. Pabrėžiu – „valstiečiai“ suklupo ties, atrodytų, nedideliu darbu. Jie tik pabandė keisti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą, tačiau pabandė taip, kad suerzino mokytojų bendruomenę. Apie mokyklų tinklo pertvarką net nekalbama, o būtent nuo to gal ir reikėjo pradėti.

Savo negebėjimą derėtis su įskaudintais mokytojais „valstiečių“ lyderiai maskuoja kalbomis apie Kremliaus planą, įgyvendinamą konservatorių. Tokios kalbos yra klasikinė dėmesio nukreipimo viešųjų ryšių akcija, tik ką „valstiečiai“ ja apgaus? Net prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pasakė, kad nėra jokių pažymų apie rusų įtaką streikuojantiesiems, ir S. Skvernelio elgesį pavadino nesolidžiu.

Per dvejus metus palyginti aiškiai pamatėme „valstiečių“ galimybes ir galime spėti, kad per likusius dvejus metus jokio lūžio valstybės valdyme nebus.

Todėl matysime tik gerinimąsi rinkėjams – bus didinamos pensijos (nes pensininkai yra aktyvūs rinkėjai), pamėtoma pinigų įvairioms viešojo sektoriaus profesinėms grupėms tam, kad šios susilaikytų nuo streikų. Rimtų struktūrinių reformų „valstiečiai“ nesiims, nes tai – ne jų jėgoms.

Pagal daugybę kriterijų Lietuva toliau vilksis ES uodegoje, todėl didės mūsų žmonių nusivylimas. Tad 2020 metų Seimo rinkimuose vadinamasis kairysis elektoratas pakeis „valstiečius“ kitais „gelbėtojais“.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas