Dievas negali nebūti Dievu
Pa­sak šv. Gri­ga­liaus Ny­sie­čio, „ser­gan­ti mū­sų pri­gim­tis pra­šė­si pa­gy­do­ma; puo­lu­si – pa­ke­lia­ma; mi­ru­si – pri­ke­lia­ma. Pra­ra­dę gė­rį, mes pa­si­ge­do­me, kas jį su­grą­žin­tų; pa­sken­dę tam­sy­bė­se, il­gė­jo­mės švie­sos; bū­da­mi be­lais­viai, lau­kė­me iš­va­duo­to­jo, ka­li­niai – iš­lais­vin­to­jo, ver­gai – gel­bė­to­jo. Ne­jau­gi vi­sa tai ne­bu­vo pa­kan­ka­mai svar­bios prie­žas­tys, kad Die­vas pa­si­gai­lė­tų skurs­tan­čios ir ne­lai­min­gos žmo­ni­jos ir nu­si­leis­tų iki mū­sų žmo­giš­ko­sios pri­gim­ties jos pa­gy­dy­ti?“

Tik Dievas savo meilės rankomis galėjo iš nieko „nulipdyti“ sau žmogišką pavidalą – tapti Įsikūnijimo dovana, kad mes, matydami Jo bejėgiškumą ėdžiose, suvoktume, jog Tas, kuris pasidarė dėl mūsų mažiausiu, visada išliks savyje didis. Juk kai turinys yra nepavaldus keitimuisi, pavidalas ar forma negali jam turėti esminės įtakos. Nors Dievo Sūnus, tapęs kūriniu, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu (Fil 2, 6), bet savęs Jis negalėjo išsiginti (2 Tim 2, 13). Taigi Dievas, iš pažiūros net pernelyg susimažinęs, tarsi tapęs nieku, negali nebūti Dievu.

Žinome, kad Jo apsireiškimo žemėje tikslas – mus atitraukti nuo pernelyg didelio prieraišumo kūriniams bei patraukti mūsų širdis prie savosios... Tačiau net kontempliatyvių vienuolių niekas nemoko, kad jie vien medituotų Jėzų ir nieko daugiau nedarytų. Anaiptol. Kuo nuoširdžiau jie bendrauja su savo Draugu Viešpačiu, tuo kūrybingiau, veikiant Šventajai Dvasiai, laikosi regulos ir savaip patiria augančią vidinę ramybę, kaip buvimo Jame liudijimą.

Jis pas mus atėjo, kad ne nuo medžiaginių dalykų mus atitrauktų, bet nuo klastingos nuodėmių bei piktųjų dvasių įtakos, kurios tyko mūsų, trokšdamos, kad žmonėms, daiktams ir pinigams skirtume daugiau laiko bei dėmesio nei jie iš tiesų yra verti. Įsimintini šv. Jono Bosko žodžiai: „Viešpatie, duok man sielas, visa kita paimk“. Kas vadovaujasi šia minėta intencija, bus palaimintas. Bet esti žmonių, kurie kartais ima piktnaudžiauti mūsų paslaugumu ir manipuliuodami siekia grynai asmeninės naudos. Ryžkimės ištarti daromam blogiui „ne“. Tada ne tik suteiksime jiems tinkamą dingstį pradėti abejoti savo teisumu bei keisti ambicingus motyvus, bet ir patys įgysime didesnį tvirtumo dorybės laipsnį, išlikdami tiesos kelyje.

Iš pagonių tautos (matyt, Persijos) pas Mesiją atvykę išminčiai yra tituluojami karaliais, nes jų elgesys panašus į dieviško Karaliaus, kuris atėjo, kad ne Jam būtų tarnaujama, bet pats tapo tarnu iki mirties. Nors šie išminčiai buvo magai, bet ne pseudomokslo – astrologijos – pakerėti lengvatikiai, kurių, deja, netrūksta dabartyje... Jie vadovavosi sveiku protu; tikėtina, kad, kai išvydo ryškią žvaigždę, ramiai apsvarstė, ką tai galėtų reikšti. O kai gavo neabejotiną malonės impulsą veikti, jų jau niekas nebesulaikė: viską paliko (taip pasielgs ir Kristaus apaštalai) ir leidosi į nelengvą kelionę ieškoti Gimusiojo.

Skubėdami jie neužmiršo pasiimti dovanų – aukso, smilkalų ir miros. Be abejo, jie dar negalėjo suvokti, kad žvaigždynų Viešpačiui ir sielų Gelbėtojui ne brangių daiktų reikia, o Jį mylinčių širdžių. Beje, jei Kūdikėlis būtų galėjęs ištarti bent vieną padėkos žodį, galbūt iš nuostabos tų karalių širdys būtų persipildžiusios euforijos... O gal tas nustebimas būtų nustelbęs patį Mesijo įsikūnijimo apmąstymą?

Palaiminti, kurie tiki Jėzų neieškodami stebuklingų ženklų, nes jie vadovaujasi tikėjimu, kurio neįmanoma įsigyti net už viso pasaulio bankų pinigus. Mūsų gyvybiškai svarbus pašaukimas yra investuoti ne į pragaištantį auksą (1 Pt 1, 7), bet į ištikimybę Tam, nuo kurio visus dalykus apimančio ir žmonijos egzistenciją palaikančio plano priklauso visų mūsų dabartis bei ateitis. Todėl karalių dovanos Kristui yra simbolinės, o Jo – paženklintos atperkamos Aukos krauju. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Tik tada Betliejaus prakartėlė tampa neišskiriama jungtimi su Golgotos Kryžiumi, kai su tikėjimu tariame: „Jėzau, Tu mums esi nedalomas – Dievas ir Žmogus. Maldoje glaudžiame Tave mažylį prie savo krūtinių ir priimame Tavo visišką atsidavimą Tėvui į savo širdis... Apkabiname Tavo, kenčiančiojo ant kryžiaus, Meile, kojas ir dėkodami pabučiuojame jas... Su Tavimi, Prisikėlusysis, medituojame Tavo buvusį gimimo apsireiškimą, be kurio nebūtų pasiekta galutinė mūsų visų Išgelbėjimo pergalė ir nebūtų mums atverti dangaus vartai“.

Sulaukę 2019 – ųjų, atnaujinome pasiryžimus uoliau gyventi tikėjimu... Kai kasdien stengsimės panaudoti ir tuos savo dvasinius resursus, kurie buvo tarsi įšaldyti, tada ne tik ištvermingiau seksime Jėzų, bet giliau suvoksime, jog patys sau ir aplinkiniams esame dieviškos meilės dovanos, nes kai mylime, tampame viena su Mylinčiuoju. Jį visada pradžiuginame, kai leidžiame jas išvynioti...