Demokratijų išmėginimas
Pa­grin­di­nė šių die­nų di­le­ma – ar pa­sau­ly­je iš­si­lai­kys, gal­būt nu­ga­lės, žmo­niš­ku­mas, ar nu­ga­lės ne­žmo­niš­ku­mas. To­kia yra di­džio­ji, fun­da­men­ta­lis­ti­nė te­ro­ro am­žiaus prog­ra­ma ir konf­ron­ta­ci­ja.

Po Europą nūnai plintantis prieškarinis „šunų valsas“ um-papa, um-papa neturėtų nustelbti dujomis nuodijamų Sirijos vaikų kančių; bet gali ir nustelbti.

Vieną ciniško nežmoniškumo apraišką turime čia pat. Tai nešvari, nesaugi, eksperimentinė branduolinė jėgainė, statoma čia pat už Vilniaus vartų. Kerštas už Lietuvos nepriklausomybę. Esame artimiausioji ES sostinė, o Europos Sąjungai jau kada paskelbtas totalus Eurazijos karas.

Esame artimiausioji ES sostinė, o Europos Sąjungai jau kada paskelbtas totalus Eurazijos karas.

Statome ir giname savo nepriklausomybę. Nuo ko? Ir nuo Kremliaus politbiuro, ir nuo Kremliaus „Gazpromo“, ir nuo „Rosatomo“. – „Ne, bjaurybės lietuviai, jūsų gynyba yra agresija! Kad norit saugaus būvio – to jau per daug, pamatysit, ką jums padarysim. Jau baigiame padaryti, o jūsų vakariečiai sąjungininkai tik žiūri, kaip ginsitės ir kuo baigsis ši mūsų hibridinė branduolinė agresija. Jos vardas Astravas.“

Čia išmėginimas – ir ištvermės, ir solidarumo testas visiems.

Šiandien Vilniuje kalbam apie euroatlantinį solidarumą.

Jis ilgai buvo ypatinga pozityvi jėga. Užtvanka, sauganti taiką nuo agresyvaus diktatūrinio globalizmo.

Užtat karo partija, įsitvirtinusi Maskvos Kremliuje, žino, ką daro, kai metodiškai ardo mūsų pamatą, silpnina taikos užtvanką.

Kas to nesupranta, yra naivūs kūdikiai, nors ir kalbėtų griausmingomis frazėmis.

Jei galim pasiųsti perspėjantį signalą, siųskim jį kiekviena proga, kad ir šiandien – iš V. Adamkaus konferencijos.

Siųskim ir per imperijos nužudytojo Boriso Nemcovo skvero atidarymą Vilniuje, ir reikalaudami, kartu su Europos Taryba ir Prancūzijos prezidentu, kad Kremlius tuoj pat paleistų Ukrainoj pagrobtąjį ir Rusijoj nuteistą lėtai mirti Olegą Sencovą. Nuo Magnitskio iki Politkovskajos, nuo Nemcovo iki Sencovo – nejau euroatlantinė demokratinė vienovė vis dar nieko nesupranta ir kapituliuoja prieš išmaniai struktūrizuotą terorą?

Tai kas, kad korektiškai siūloma nesipriešinti, tada mažiau skaudės.

Susivokim ir nekapituliuokim.

Branginkim savo civilizaciją su jos vertybine esme – žmogaus laisvėmis – ir strategine atrama. Tai ir yra euroatlantinė vienovė.

Dabar mėgstama kalbėti apie „sankcijas“ ir jų atšaukimą. Atšaukim sankcijų priežastį – štai nuo ko reikia pradėti ir apie tai kalbėti.

O kai kalbame apie „įstatymo valdžią“, kurią diktatoriai taip lengvai verčia melaginga mantra, visad prisiminkim ir pabrėžkim, kad kalbame ne apie tironijos „įstatymus“, o būtent apie demokratijos, apie laisvųjų žmonių bendruomenės įstatymus ir jų valdžią, viršenybę valdovams.

Ne – tironijos įstatymo valdžiai!

Taip – demokratijos įstatymo valdžiai!

Neatsidurkim žodžių spąstuose.

Kalba pasakyta Prezidento Valdo Adamkaus konferencijoje 2018–08–22