Dėlionės kaip spėlionės
Sau­lius Skver­ne­lis vie­ną sa­vo tiks­lą pa­sie­kė – il­gai del­sęs pa­ga­liau par­eiš­kė da­ly­vau­sian­tis pre­zi­den­to rin­ki­muo­se ir vi­są vie­šą­ją erd­vę pri­ver­tė šį jo spren­di­mą ko­men­tuo­ti. Tai pui­ki ir ne­mo­ka­ma rek­la­ma, ku­rios no­rė­tų kiek­vie­nas kan­di­da­tas.

Žinoma, sujudimas greitai nurims, nes viešojoje erdvėje pilna įvairiausių įvykių, ir jie dažniausiai – vienadieniai. Kadangi prezidento rinkimai yra kitokio pobūdžio įvykis, iki kurio liko dar (tik?) geri trys mėnesiai, sujudimą dėl S. Skvernelio apsisprendimo pakeis ramus svarstymas apie kandidatų šansus. Jis nebūtinai bus nešališkas, nes politikoje jausmai atlieka kone svarbiausią vaidmenį. Pirmiausia – rinkėjams, mat politikai bando „įjungti“ ir protą – kuria strategijas, skaičiuoja, analizuoja ir t. t.

Svarbus veiksnys yra rinkėjo emocinis santykis su kandidatu. Juk jausmai, kaip žinoma, nėra pastovūs.

Premjero apsisprendimas laisvu nuo darbo laiku (ironizuoju) dalyvauti rinkimų kampanijoje šiandien reikšmingas ir dėl to, kad pagaliau tapo aiškūs visi pretendentai į svarbiausią valstybės postą. Kažin ar atsiras dar koks nors kandidatas, o jei ir atsiras, jis vargu ar bus reikšmingas konkurentas. Kai žinomi visi pretendentai, galima dėlioti jų galimybes. Šios dėlionės yra spėlionės, tik spėjama ne iš kavos tirščių, bet pagal sociologines apklausas. Tačiau dabartines rinkėjų nuotaikas sužinosime tik vasarį. Todėl šiandien vienas įdomiausių klausimų: kaip sprendimas kandidatuoti pakeis S. Skvernelio reitingus? Praėjusių metų pabaigoje jie pirmąkart tapo neigiami – blogai vertinančiųjų šį politiką buvo daugiau negu gerai atsiliepiančiųjų.

Kol nežinome „šviežiausių“ rinkėjų nuotaikų, belieka aptarti kandidatų sąrašą. Palyginti su 2014 metais, į akis krinta faktas, kad smarkiai sumažėjo kandidatų, kuriuos galima įvardyti kaip kairiuosius. Prieš penkerius metus tokie buvo ir Zigmantas Balčytis, ir Artūras Paulauskas, ir Naglis Puteikis, o šiuose rinkimuose kairiuoju turėtume vadinti tik pastarąjį.

Tiesa, socialdemokratai žada į prezidento rinkimus siųsti Vytenį Andriukaitį, tačiau, pirma, jis pats abejoja, antra, jo šansai vargu ar dideli. Kitų kairiųjų kandidatų nematyti, nes būtų didelė klaida kairiuoju laikyti S. Skvernelį. Jis politinių vertybių skalėje yra joks, o sprendžiant pagal darbą einant Vyriausybės vadovo pareigas – greičiau dešinysis.

Tokia neaiški politinė tapatybė neatsiejama nuo pačios „valstiečių“ partijos neaiškios tapatybės, nes ji – irgi jokia. Prieš rinkimus apsimetė kairiąja ir apgavo kairįjį elektoratą, kuris buvo nusivylęs socialdemokratų bei „darbiečių“ valdymu. Dveji metai rodo, kad „valstiečiai“ ir toliau ideologiškai yra jokie, veikia pagal konjunktūrą, daro tai, ko tikisi kairieji rinkėjai, bet kartu nepamiršta ir stambaus verslo interesų.

Tačiau, sprendžiant tiek iš Ramūno Karbauskio, tiek iš S. Skvernelio kalbų apie „apačių“ kandidatą, aišku, jog bus orientuojamasi būtent į kairiojo elektorato neturtinguosius ir tikimasi, kad šiems rinkėjams labiau rūpi ne ideologinės etiketės, o eurai, kuriuos gerieji „valstiečiai“ prideda prie atlyginimų ar pensijų.

Iš 2016 metų Seimo rinkimų rezultatų matyti, jog kairysis elektoratas apima apie 600 tūkst. rinkėjų. Tai žmonės, kurie balsavo už „valstiečius“, socialdemokratus, „darbiečius“ ir N. Puteikio koaliciją. 2012-aisiais už kairiąsias partijas taip pat balsavo beveik 600 tūkst. Lietuvos piliečių. Nepridedu „Tvarkos ir teisingumo“ šalininkų, nes šios partijos ideologinė tapatybė yra miglota.

Jei priskaičiuosime ir „tvarkiečių“ rinkėjus, kairysis elektoratas sudarys beveik 700 tūkst. žmonių. Tačiau atkreipiu dėmesį į tai, kad 2014 metų prezidento rinkimuose Z. Balčytis, A. Paulauskas ir N. Puteikis kartu gavo 466 tūkst. balsų. Tai reiškia, jog daugiau kaip 200 tūkst. kairiųjų rinkėjų balsavo už ideologiškai neutralią (taip prisistatė) Dalią Grybauskaitę.

2016 metų Seimo rinkimų rezultatai rodo, kad dešinysis elektoratas apima apie 420 tūkst. gyventojų. Tai žmonės, balsavę už konservatorius, Liberalų sąjūdį ir Laisvės sąjungą (liberalus). Galima spėti, jog didžioji jų dalis per prezidento rinkimus balsuos už Ingridą Šimonytę, tačiau lieka rimtas klausimas, kiek šio elektorato pritrauks Gitanas Nausėda.

Dėl dešiniųjų rinkėjų balsų varžysis šie du kandidatai, dėl kairiųjų – beveik visi. Sprendžiant iš 2014 metų rinkimų, reikšminga kairiojo elektorato dalis ir dabar turėtų palaikyti dešiniųjų kandidatus, todėl daug lems tai, kaip I. Šimonytei ir G. Nausėdai seksis pritraukti kairiuosius rinkėjus. Ne be reikalo G. Nausėda demonstruoja bendradarbiavimą su Algirdu Butkevičiumi, kuris ne taip seniai buvo labai populiarus kairysis politikas.

Prieš penkerius metus už N. Puteikį balsavo beveik 125 tūkst. gyventojų. Tarkime, šiemet jį palaikys tiek pat rinkėjų. Aušra Maldeikienė ir Valentinas Mazuronis kartu gali surinkti 100 tūkst. balsų. Jei dalyvaus V. Andriukaitis, jis tikrai gaus kelias dešimtis tūkstančių balsų, o kartu su Arvydu Juozaičiu – gal ir 100 tūkstančių.

Kiek kairiųjų rinkėjų liks „apačių“ kandidatui S. Skverneliui? Ar tų balsų pakaks, kad jis patektų į antrąjį turą? Sakykime, minėti kairieji kandidatai surinks apie 300 tūkst. balsų. Liks dar beveik 400 tūkst. kairiųjų rinkėjų, dėl kurių balsų rungsis ir premjeras, ir abu dešiniųjų kandidatai. Ko gero, tie žmonės ir nulems, kas pateks į antrąjį turą.

Šios dėlionės-spėlionės, atrodytų, yra paremtos skaičiais ir rinkėjų elgesio neseniai vykusiuose rinkimuose analize, tačiau jos negali įvertinti galbūt svarbiausio veiksnio. Prezidento rinkimuose varžosi ne komandos su savo partinėmis ir ideologinėmis etiketėmis, bet asmenybės. Todėl tas svarbus veiksnys yra rinkėjo emocinis santykis su kandidatu. Juk jausmai, kaip žinoma, nėra pastovūs. Šiandien jie vienokie, o gegužės 12 dieną gali būti kitokie.

Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas