Dangaus Vartai
Pa­si­ro­dęs Vie­nuo­li­kai, Jė­zus ta­rė: „Ei­ki­te į vi­są pa­sau­lį ir skelb­ki­te Evan­ge­li­ją vi­sai kū­ri­ni­jai. Kas įti­kės ir pa­si­krikš­tys, bus iš­gel­bė­tas, o kas ne­ti­kės, bus pa­smerk­tas. Ku­rie įti­kės, tuos ly­dės ženk­lai: ma­no var­du jie iš­va­ri­nės de­mo­nus, kal­bės nau­jo­mis kal­bo­mis, ims pli­ko­mis ran­ko­mis gy­va­tes ir, jei iš­ger­tų mirš­ta­mų nuo­dų, jiems ne­pa­kenks. Jie dės ran­kas ant li­go­nių, ir tie pa­sveiks.“ Bai­gęs jiems kal­bė­ti, Vieš­pats Jė­zus bu­vo pa­im­tas į dan­gų ir at­si­sė­do Die­vo de­ši­nė­je. O jie iš­ke­lia­vę vi­sur skel­bė žo­dį, Vieš­pa­čiui drau­ge vei­kiant ir jų žo­džius pa­tvir­ti­nant ženk­lais, ku­rie juos ly­dė­jo.Iš Evan­ge­li­jos pa­gal Morkų

Evangelija skelbia, kad Kristus įžengė į Dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. Jis įžengė ten, iš kur buvo nužengęs. Jis sugrįžta su žmogiškuoju kūnu, išaukštinęs mūsų prigimtį. Grįžta su kūnu, kurį gavo iš Mergelės Marijos. Sėdėti Dievo dešinėje reiškia, kad Sūnus prilygsta Tėvui savo dieviškumu. Bet mes daug kartų esame matę bažnyčių paveiksluose Kristų, pavaizduotą sėdintį ir Motinos Marijos dešinėje. Vienas iš tokių paveikslų mus pasitinka istorinėje Lietuvos sostinėje Trakuose.

Iš naujo atrasdami, pažindami Trakų Mariją – Lietuvos globėją, atveriame Dangaus Vartus: mūsų sielose ir mūsų Tėvynėje atsiranda daugiau pagarbos ir savigarbos.

Šiais metais Lietuvoje iškilmingai švenčiame garbingą Trakų Marijos – Lietuvos Globėjos paveikslo 300 metų karūnacijos jubiliejų. Šia proga Lietuvos vyskupai prieš pat Vasario 16-osios iškilmes drauge su tikinčiųjų bendruomene paaukojo Lietuvą Nekalčiausiosios Mergelės Marijos Širdies globai. Daugelio žmonių žvilgsniai nukrypo į istorinėje Lietuvos sostinėje esantį, kunigaikščio Vytauto padovanotą stebuklingąjį Marijos paveikslą, menantį garbingą mūsų valstybės istoriją ir teikiantį vilties rytojui. Bažnyčios tradicijoje Marija yra pagerbiama Dangaus Vartų titulu, o šventieji paveikslai, ikonos daug kur vadinamos langu į Dangų, į Anapusybę, nes jų pagalba stiprėja mūsų ryšys su dieviškaisiais asmenimis. Kristaus Žengimo į Dangų iškilmėje tikrai prasminga dar sykį pakelti akis į šį nuostabų Motinos atvaizdą, kurio dėka ne vienas yra sulaukęs ypatingų Dievo malonių, stebuklingų ženklų, kuriuos mini ir šios dienos Evangelija.

Šio stebuklingo paveikslo istorija yra daug kuo panaši į mūsų krašto istoriją, į mūsų savastį.

Pirmiausia į akis krinta tai, kad šiame paveiksle sujungiamos dvi tradicijos – Rytų ir Vakarų menas, bizantiškas ir lotyniškas braižas. Mūsų Lietuva – kryžkelės šalis, kurioje susitinka šios dvi skirtingos kultūros. Dėl to mums teko iškęsti ir daug praradimų. Bet iš to kyla ypatingas Lietuvos pašaukimas – būti susitikimo, dialogo, draugystės, o ne susipriešinimo vieta. Labai simboliška ir gražu, kad per istorinį popiežiaus Pranciškaus ir Rusijos patriarcho Kirilo susitikimą 2016 metais jiems vertėjavo, padėjo susikalbėti būtent lietuvis kunigas.

Trakų Marijos – Lietuvos Globėjos paveikslui teko išgyventi labai skirtingus periodus. Buvo laikai, kai Trakų paveikslas sukviesdavo tūkstančius piligrimų iš visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jį savo eilėmis XVII amžiuje apdainavo poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, paveikslui popiežius Klemensas XI 1718 metais atsiuntė auksines karūnas. Po istorinių pergalių padėkoti Trakų Marijai ėjo žymiausi mūsų karvedžiai, jos pagalbos šauktasi šalį ištikus marui ir kitokiems pavojams. Ir buvo laikai, kai pamaldumas Trakų Dievo Motinai užgeso ir paskendo nežinioje, nes Trakų Marija buvo pavojinga Lietuvos okupantams ir valstybės priešams. O ar Lietuvai neteko nueiti panašaus kelio? Kiek kartų istorijoje Lietuvos vardas buvo ištrintas iš žemėlapių, kiek sykių ji buvo pamiršta, bet Lietuva, Marijos globojama, vis stebuklingai prisikeldavo, atsinaujindavo ir neretai tapdavo kovos už laisvę pavyzdžiu kitoms tautoms.

Dar viena galbūt ir mažai reikšminga paveikslo istorijos detalė. Pasirodo, Trakų Marijos paveikslas buvo sumažintas stengiantis jį pritaikyti prie naujo altoriaus dydžio. Pagalvoję apie Lietuvą, negalime pamiršti jai tekusių daugybės sumažinimų, apkarpymų. Ne tik prarandant žemes, bet ir žmones, prarandant lietuviškas dainas, prarandant savastį. Tokių apkarpymų pavojus Lietuvai šiandien irgi didelis, todėl Trakų Marijos metai yra ir mūsų tautinės, pilietinės savigarbos atradimo metai.

Galiausiai – dar viena įdomybė. Trakų Marija turi savo „sesę dvynę“ – Latvijos Agluonos Marijos atvaizdą, nutapytą pagal Trakų Marijos atvaizdą. Tai pagrindinė Latvijos katalikų šventovė, kasmet sulaukianti daugybės maldininkų. Beje, Agluonoje yra ir Lietuvos karaliaus Mindaugo bei karalienės Mortos kapas. Mus su latvių tauta sieja ne tik ta pati kalbos grupė, ne tik baltiškasis kraujas, bet ir tas pats Dangiškosios Motinos atvaizdas. Tai puikus krikščioniškas baltų vienybės pavyzdys. Nepamirškime ir palaimintojo kankinio vyskupo Teofiliaus Matulionio, kunigavusio Latvijoje, o vėliau patarnavusio latviams Sankt Peterburge.

Šeštinių – Kristaus Žengimo į Dangų iškilmės Evangelija mums primena, kad Viešpats veikia drauge, kad nesame palikti ir vieni. Savo draugystę ir nuolatinį artumą, gausius malonių ženklus Viešpats ypač parodo per Motiną Mariją. Tai liudija daugybės žmonių gyvenimo patirtis ir mūsų tautos istorija. Iš naujo atrasdami, pažindami Trakų Mariją – Lietuvos globėją, atveriame Dangaus Vartus: mūsų sielose ir mūsų Tėvynėje atsiranda daugiau pagarbos ir savigarbos, tiesiog daugiau Dangaus.

Marius Talutis yra Punsko parapijos vikaras