Bedvasis religingumas
Pas Jė­zų su­si­ren­ka fa­ri­zie­jai ir ke­li Raš­to aiš­kin­to­jai, at­vy­kę iš Je­ru­za­lės. Jie pa­ma­to kai ku­riuos jo mo­ki­nius, val­gan­čius su­terš­to­mis (tai yra ne­maz­go­to­mis) ran­ko­mis. Mat fa­ri­zie­jai ir vi­si žy­dai pa­gal pro­se­nių pa­pro­tį val­go tik rū­pes­tin­gai nu­sip­lo­vę ran­kas, ypač su­grį­žę iš tur­gaus. Be to, yra dar daug nuo­sta­tų, ku­rių jie lai­ko­si sek­da­mi pa­pro­čiu, pa­vyz­džiui, tau­rių, puo­de­lių bei va­ri­nių in­dų plo­vi­mo. Tai­gi fa­ri­zie­jai ir Raš­to aiš­kin­to­jai jo klau­sia: „Ko­dėl ta­vo mo­ki­niai ne­si­lai­ko pro­se­nių pa­pro­čio ir val­go su­terš­to­mis ran­ko­mis?“ Jis at­sa­ko jiems: „Ge­rai apie jus, veid­mai­nius, pra­na­ša­vo Izai­jas, kaip par­ašy­ta: Ši tau­ta šlo­vi­na ma­ne lū­po­mis, bet jos šir­dis to­li nuo ma­nęs. Vel­tui jie ma­ne gar­bi­na, mo­ky­da­mi žmo­nių iš­gal­vo­tų prie­sa­kų.

Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“ Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.“

Visos religinės apeigos, maldos turi tapti regima ir girdima išraiška mano dvasios, įsitikinimų, minčių bei darbų ir atspindėti juos.

Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.

Iš Evangelijos pagal Morkų

Madinga tapo įvairiom progom, ypač minint mirusiuosius, uždegti žvakeles. Jos degamos ne tik religinių apeigų, bet ir civilinių ceremonijų proga. Kodėl?

„Tokia tradicija. Gražu. Paminim, prisimenam“, – atsakys. Ką toks paminėjimas duoda mirusiesiems ir man, neaišku. Retas prisimins, kad balta žvakė pirmiausia turi religinę prasmę. Ji simbolizuoja Kristų, teikiantį amžinąjį gyvenimą. Jis lyg žvakės liepsna išsklaido blogio tamsumas ir šviečia gyvenime, kad eičiau tiesos ir gėrio keliu. Kaip žvakė sudega, atiduodama šviesą ir šilumą, taip Jėzus paaukoja save, kad šviestų mums ir sušildytų širdis. Per maldos už mirusiuosius apeigas uždegdamas žvakę liudiju savo tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Prisikėlimu, kurio maldoje prašau mirusiesiems ir sau. Taip pat išreiškiu pasiryžimą sekti Juo, vadovautis Jo mokymu. Visos religinės apeigos, maldos turi tapti regima ir girdima išraiška mano dvasios, įsitikinimų, minčių bei darbų ir atspindėti juos. Jeigu nėra šio vidinio turinio, jos tampa tuščiu ir beprasmiu veiksmu.

Apeiginis, formalus religingumas visais amžiais buvo ir yra didelė pagunda. Atlikau sakralų veiksmą ir guodžiu save apgaulinga viltimi, kad Dievas suteiks trokštamą malonę. Ne, sako Jėzus, ir griežtais žodžiais kritikuoja tokį bedvasį religingumą arba beprasmes apeigas. Ko vertos apeigos, atliekamos nežinant, ką jos reiškia, ir nenuoširdžiai? Kaip žirniai į sieną beriami maldos žodžiai ar kur reikia ir nereikia degamos žvakelės neduoda tų vaisių, kurių tikimasi. „Veltui jie mane garbina“, – sako Kristus, cituodamas pranašo Izaijo perspėjimą.

Visas Jėzaus mokymas susijęs su žmogaus vidiniu gyvenimu, jo mintimis, jausmais, vidinėmis nuostatomis. Tai sritis, į kurią mažiausiai norima įžengti ir ką nors tvarkyti. Širdies gilumoje žmogus suvokia, kad ten ne viskas gerai, bet dar pakenčiama. Viliasi, kad kaip nors savaime susitvarkys. Lengviau yra vardyti kitų žmonių trūkumus ir nuodėmes, bet ne savo. Taip pat dėl negerovių visuomenėje kaltinti politinius, ekonominius netobulumus, nors juos patys kuriame. Jėzus primygtinai kartoja, kad visos blogybės „iš žmogaus išeina“. Jo protą drumsčia neteisingos mintys, širdyje – ydos, didėja moralinis blogis, o tai ataidi negerais žodžiais ir darbais.

Jėzus stengiasi pažadinti atsakomybės už savo ir kitų žmonių gyvenimą jausmą. Primena Dievo duotą laisvo pasirinkimo dovaną, kviečia rinktis tiesą ir gėrį, įtvirtinti širdyje dorybes. Jos išvaduoja iš moralinio blogio, neigiamos aplinkos įtakos ir beprasmybės. Žmogus tampa tikrai laisvas, pajėgus tobulėti, tapti pilnutiniu žmogumi ir tinkamai kurti pasaulį, kuriame gyvena. Būtent šiems pokyčiams skirtas Kristaus mokymas ir religinis gyvenimas.

Kunigas Aušvydas Belickas yra Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonas